Lauryno Grušo slaptas gyvenimas

„Home is not just the place where you happen to be born. It's the place where you become yourself“

Pico Iyer

Jau pavasarį kilo mintis vasarai kur nors pabėgti nuo miesto triukšmo, mokslų, užsiėmimų, o labiausiai – nuo širdies graužaties. Jau kurį laiką gyvenau su nerimo jausmu, prasidėjusiu dar rugsėjį. Greičiausiai tai naujo gyvenimo etapo pradžios jausmas – suvokimas, jog tik tu dabar esi atsakingas už savo būtį. Tačiau niekaip neradau ramybės, nežinodamas, ko visgi tikiuosi iš to gyvenimo? Šio jausmo lydimas nusprendžiau pateikti paraišką į Work&Travel USA programą ir vasarą praleisti Yellowstone parke, Wyomingo valstijoje JAV šiaurėje. Idėja savo vasarą praleisti gamtoje, žygiuojant po kalnus, be to, dar ir su galimybe užsidirbti pinigų darbuojantis virtuvėje (bei taip pat įgyti naudingų įgūdžių ir sužinoti galbūt naujų receptų) viliote mane viliojo. Norėjau pabėgti į vietą, kur mane supa tyla, širdy ramybė ir jauti, jog tau nieko netrūksta.

 

Kalnai – štai  nuo ko negaliu nuleisti akių vos nusileidęs Montanos valstijoje. Jaučiu visa būtimi didžiulę trauką kopti į kalnus. Jaučiu, kaip esu kviečiamas žengti į gyvenimo nuotykį, kur manęs laukia didžiuliai pavojai. Taip, Išdykėlė Gamta šią vietą apdovanojo nepaprastu grožiu, tačiau suprasdama Užkariautojo Žmogaus troškimus pastatė kliūčių ruožą, kurio Žmogaus Ranka kol kas negali įveikti. Tai tankūs miškai, vėsus oras, šaltas vėjas; elniai, meškos, bizonai, nuo kurių čia neapsaugotas joks turistas. Galbūt žinodamas, jog turi nuolatos saugotis laukinių žvėrių, suvoki, kad likimo vadžios yra tik Tavo rankose, ir taip nematoma migla praskrieja pro Tavo mąstymo laukus, perkeisdama mąstymą ir kitose gyvenimo srityse.

Buvimas Jeloustoune – tai ramybė, kurios taip ilgai ieškojau. Čia galiu susilieti su gamta – tapti mažyte jos dalimi. Stebiu ledynmetišką voverę, bėgančią su didžiulu riešutu letenose; girdžiu strazdą giesmininką, giedantį mums gerai žinomą melodiją; einu nesibaigiančiu pušynu, kur medžių tiek tankiai priaugę, kad vos matai vaizdą, kur ne kur nuvirtę sausi laibi stiebai, o jų vietoje į saulę stiebiasi naujos pušys. 

 

-          - Na ir kas, kad išsiverš tas ugnikalnis, jei ką, bent mirsime pačioje gražiausioje pasaulio vietoje, - man taria vienas parko darbuotojų, paklaustas, ar tiesa, jog artimiausiu metu išsiverš netoliese įtariai miegantis ugnikalnis. Ir aš jam pilnai pritariu.

Dabar suprantu, kodėl čia vasarai darbuotis atvyksta ne tik jaunimas iš JAV, Rytų Europos ar Pietryčių Azijos, bet ir penkiasdešimtmečiai, sutuoktinių poros, kurie, kaip ir aš, dirba už minimalų atlyginimą. Visą fizinį nuovargį, vidutinišką buitį atperka nepaprastas gamtos grožis.

 

Mane pagauna suvokimas, jog kuo dažniau Žmogus sugrįžta į gamtą, tuo viskas labiau susistato į savo vietas. Išsilygina visos gyvenimo linijos - pradedi suprasti, ko nori iš gyvenimo, kokie tavo tikslai, svajonės, kas pats esi, - ir neabejoju, jog grįžęs namo į didmiesčio džiungles jau žinai, ką toliau daryti.

Nors čia dar esu vos savaitę, jaučiu, jog Jeloustounas – tai mano time of my life. Džiaugiuosi radęs sielos namus, kur gera būti.

Atviras laiškas-atsakymas Abiturientei

Gerb. Abituriente,

 

Šiandien per pamoką turėjau progą išgirsti Tavo laišką. Yra keletas dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti su Tavimi:

·         Visų pirma, reikia suvokti, jog gyvenime tik mes esame atsakingi už savo veiksmus. Tai reiškia, jog tu pati pasirenki mokytis daug, kad gerai išlaikytum egzaminus, o ne tėvai, ar mokytojai. Jeigu tu pati renkiesi – tai ko tada reikšti nepasitenkinimą dėl užduodamų namų darbų? Juk mokaisi dėl savęs, o ne dėl kitų. O jeigu mokaisi dėl kitų, tai sveika atvykusi į gyvenimą (ypač kai tau jau 18 metų ir tu pati gali spręsti dėl savo veiksmų), kurį turėsi nugyventi tu pati, o ne kiti. Kai tai suvoksi, tuomet ir krūvos namų darbų neatrodys taip baisiai J

·         Ar žinai, kodėl Leninas įvykdė 1917m. spalio revoliuciją, kodėl Hitleris sugebėjo ateiti į valdžią 1933m. ir kodėl abu įvedė totalitarinius režimus, atnešusius II-ąjį Pasaulinį karą, kartu su milijonais žuvusių nekaltų žmonių, Holokaustą, tremtis ir pan.? O todėl, jog jie sugebėjo įtikinti mokslo neragavusias žmonių galvas (kadangi mokslas tais laikais buvo sunkiai prieinamas didžiajai daliai visuomenės) savo teisybe. Jeigu žmonės būtų buvę protingi, ar manai, jog jie būtų leidę įsiviešpatauti naciams, bolševikams? Ne. Tai ir parodo, kodėl šiuolaikiniam žmogui yra reikalingas švietimas. Žinoma, galbūt gyvenime mums neprireiks nei funkcijų, nei tikimybių, galbūt po mokyklos baigimo apie II pasaulinį karą ir gyvenime nebediskutuosi, tačiau šie dalykai skatina MĄSTYMĄ, kuris ir neleidžia įsivyrauti visokiausioms blogybėms. Be to, mokykloje per pamokas mokomės pažinti aukštąją kultūrą, žinoti dalykus, kurių reikia išsilavinusiai asmenybei. Šios pastraipos pabaigai norėčiau pacituoti Mariaus Ivaškevičiaus pjesės, kurią, ko gero, ir Tu skaitei, personažo Pokšto mintį: „tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse. O rašto nepažinimas – tai ariamo jaučio suvalgymas“ (Apskritai, pati knyga kalba, kas atsitinka, kai žmogus nepažįsta mokslo, tad vertėtų ją perskaityti)

·         Sveikinu, Tu mokaisi jau 162 metus gyvuojančioje Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje, kuri, anot žurnalo „Veidas“ yra 11 ar 12 geriausia gimnazija Lietuvoje(nors, mano manymu, vertinant ne tik pagal egzaminų rezultatus, ji turėtų būti daug aukštesnėje vietoje). Regis, prieš ateidama mokytis čia turėjai žinoti, jog Janonyje reikės daug mokytis. Tie, kurie pasikakina[1] prastesniais rezultatais, gali rinktis atitinkamo lygio gimnazijas. Mūsų gimnazija jau daug metų ruošia ne vidutiniokus, bet aukštus rezultatus siekiančius moksleivius. Pati minėjai, jog mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Tad norėdama gerai išlaikyti egzaminus, turėsi daug daug mokytis. Taip, galbūt nuo to nukentės asmeniniai rezultatai, bet juk tu aukoji savo laiką dėl geros ateities, ar ne? Ar didelių pastangų neturėtų atpirkti ateityje gerai apmokamas darbas, materialinė gerovė? Paklausk bet kurio daug pasiekusio žmogaus ir jis atsakys, jog daug pasiekė ne švilpaudamas vėjais, o tik per savo prakaitą, sunkų darbą. Jei su tuo sutinki, tuomet problemų kaip ir nėraJ

·         Visiems pasitaiko sunkių akimirkų. Prisipažįstu, ir man būna, jog, atrodo, nebeištversi. Bet argi geriau tokiom akimirkom nebūtų geriau pasidaryti sau laisvą valandėlę, pasvajoti, skirti laiko apmąstymams, tądien neberuošti namų darbų ar pasiimti reabilitacinę dieną, kad pasiilsėtum ir ateitum į mokyklą žvali, pasiruošusi mokytis? O gal, iš kitos pusės, turėtum verčiau pasižiūrėti savo darbų grafiką? Šiandien dažnai moksleiviai skundžiasi kalnais namų darbų, kai tuo tarpu iki pat 2val. nakties sėdi prie Facebook‘o. Esu tikras, jeigu laiką teisingai susiplanuosi, tai spėsi ir paruošti namų darbus, ir pakankamai išsimiegoti, o kompiuteris baisiausiu atveju gali ir palaukti. Mes nei vienas nesame tobulas ir tobulybės niekada nepasieksime. Tačiau galime suvokti, jog mes esame nuostabūs ir unikalūs tokie, kokie esame. Kiekvienas žmogus turi savo pliusų ir minusų, todėl nei vienas nėra absoliučiai geras ar blogas.  Visko apglėbti taip pat nesugebėsime, būti geriausi visuose dalykuose tikrai negalėsime, todėl geriau išskirstyti prioritetus (ar žinojai, jog daugiausiai pasiekė tos kompanijos, kurios savo dėmesį sutelkė ties konkrečiu produktu ir rinka, o ne tos, kurios stengėsi apimti viską?).

·         Be to, jeigu visus 12 metų mokeisi tikrai sąžiningai ir stabiliai, neturėtum dėl nieko jaudintis – egzaminus tikrai gerai išlaikysi. Na, jei mokytis pradėjai tik 12 klasės pabaigoje, tuomet, ko neprivalgei, to neprilaižysi jau.

 

Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano laiškas Tau padės pakeisti požiūrį į mokslus, egzaminus ar patį gyvenimą. Ir atsimink, kad tik tu pati esi atsakinga dėl savo pasirinkimų ir ateities.  Pabaigai pasidalinsiu Styvo Džobso žodžiais, kuriuos jis pasakė Stanfordo universiteto baigimo proga:

„Your time is limited. So don't waste it living someone else's life. Don't be trapped by dogma which is living with the results of other people's thinking. Don't let the noise of others opinions drown out your inner voice. And, most important, have the courage to follow your heart and your intuition. They somehow already know what you truly want to become. Everything else is secondary“.

 

Sėkmės.

P.s. siūlau pasiklausyti šitos dainos apie tai, kaip kartais būna nelengva (į video gali nekreipti dėmesio).

 

---

[1] Liet. Pasitenkina (iš K. Donelaičio „Metų“)

Napoleono ambicijos. Pasauliui reikia holdenų!

ŠALTINIS A.
Ištrauka iš Džeromo Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“

Fibė tylėjo. Jeigu ji neturi ko pasakyti, netaria nė žodžio.
— Ir dabar man patinka,— sakau aš.— Štai dabar. Sėdėti su tavim, plepėti apie visokius...

— Juk tai netikra!

— Kaip netikra! Tikrų tikriausia! Kodėl tai negalėtų būti tikra? Prakeikimas! Sakyk, ką

nori, žmonės niekad netiki, kad tai tikra! Velniškai man visa nusibodo!

— Nesikeik. Na, gerai, pasakyk dar ką nors. Pasakyk, kuo norėtum būti? Mokslininku,

advokatu ar dar kuo.

— Mokslininku negalėčiau būti. Aš negabus.

— Tai advokatu — kaip tėtė.

— Advokatu gal ir neblogai, bet manęs netraukia,— sakau.— Tikrai, advokatu būtų

neblogai, jeigu visą laiką gelbėtum nekaltų žmonių gyvybes ir panašiai, bet kad advokatai

to nedaro! Jie tiktai kala pinigus, žaidžia golfą, lošia bridžą, perka automobilius, geria

martinį ir vaikšto užrietę nosis. Ir dar ne viskas. Net jeigu ir gelbėtum žmones nuo

mirties, ir visa kita, iš kur gali žinoti, ar gelbsti juos, kad išgelbėtum, ar tik todėl, kad

pasidarytum garsiu advokatu, kurį visi, pasibaigus teismui, apstoja, plekšnoja per petį,

sveikina, fotografuoja ir taip toliau, kaip rodo tuose prakeiktuose filmuose. Iš kur gali

žinoti, ar neapsimetinėji. Tai ir yra didžiausia bėda, kad negali žinoti.

Nežinau, ar Fibė suprato, ką aš jai norėjau pasakyti. Juk ji dar visai maža. Tačiau ji bent
klausėsi. Nėra dar taip bloga, jeigu tavęs kas nors klausosi.
 — Tėtė tave užmuš! Tikrai užmuš,— sako ji. Tačiau aš jos nesiklausiau. Man atėjo į
galvą viena mintis — beveik beprotiška mintis.
— Žinai, kuo aš norėčiau būti?— sakau.— Žinai, kuo norėčiau būti? Jeigu būtų mano,
po velnių, valia?
— Na, kuo? Tik nesikeik.
— Žinai tą dainelę: „Jei kažkas kažką sugavo vakare rugiuos...“ Prisimeni? Aš norėčiau...
— Ne taip. „Jei kažkas kažką sutiko vakar rugiuos“!— sako Fibė.— Tai eilėraštis. Roberto Bernso.
— Aš žinau, kad tai Roberto Bernso eilėraštis.

Jos buvo teisybė. Iš tikrųjų „Jei kažkas kažką sutiko vakare rugiuos“. Bet tada aš to nežinojau.
— 0 aš maniau, kad „jei kažkas kažką sugavo“,— sakau.— Bet nesvarbu. Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų ir nė vieno žmogaus — nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus. Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, kad tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS B
Edvardas Munchas, „Klyksmas“(1893m.-1910m.)

 

Esu įsitikinęs, kad jeigu Munchas gyventų šiandien, šiai žmogystai reiktų atlikti žandikaulio sukabinimo operaciją.

Iš kitos pusės, nesakau, koks baisus yra mūsų pasaulis. Taip, yra baisus, bet dar neabsurdiškas. Dar visgi esti nemaža gerų žmonių. Ir, ko gero, jų visuomet bus. Nes visada atsiras idealistų, kovojančių su pasaulio neteisybėmis.

___________________________________________________________________________________



ŠALTINIS C
Iš Lauryno Grušo autobiografijos

Kiekvienas žmogus yra išgyvenęs tokių akimirkų, kurių niekada neužmiršta, kurie yra taip giliai įsirėžę atminty ir tu pats nežinai, kodėl.

Žinau, kad visą savo neilgą gyvenimą(ir dar dabar)mėgdavau svarstyti apie pasaulį, jo veikimo principus. Sykį būdamas 12-13 metų skaičiau enciklopediją apie žymius istorijos įvykius pasaulio istorijoje. Galbūt man labai įstrigo Napoleono žygiai, valdymas. Ir staiga man šovė mintis - Napoleonas save įamžino pasaulio istorijoje! Jo niekas niekada nepamirš! Ir tuomet susimąsčiau apie save: aš esu niekuo iš kitų neišsiskiriantis asmuo; nieko nepadariau pasauliui, kad jis apie mane žinotų. Vieną dieną mirsiu, kaip mirė milijonai visais laikais. Mano kūnas supus, iš manęs nieko neliks ir aš liksiu dar viena dulke šioje pasaulio dykumoje. Ateities žmonėms aš nebeegzistuosiu. Tad ar kiekvienas mano žingsnis yra ko vertas?

Pamenu, kaip tąsyk likau sukrėstas šio suvokimo. Žinote tą jausmą, kai kažkas viduje lyg širdį spaudžia, jautiesi, lyg būtum šaltu vandeniu aplietas? Lyg prieš akis tau atsivertų kažkokia paslaptis, kurią nedaugelis galbūt atranda.
Tuomet aš sau prižadėjau, kad padarysiu viską, jog žmonės mane atsimintų. Svajojau, kad apie mane žinotų taip kaip apie Napoleoną. Antraip mano gyvenimas nieko nevertas.
Tas pažadas paliko gilų įspaudą mano atminty. Galbūt dėl to stengiausi visą laiką parodyti kitiems, ko aš esu vertas. Turbūt ir studijuoti politikos mokslus buvo viena iš ambicijų, kuria įrodyčiau kitiems kažką. Bet praeitą rudenį teko išgyventi įvairių nutikimų, kurie man parodė, jog taip eidamas aš nieko nepasieksiu. Buvo skaudu suvokti, jog daug laiko praleidau gana nereikšmingai.
Dabar pradedu suprasti, jog mano gyvenimas - tai ne kovos laukas(turi praeiti laiko, kol aš tai pilnai įsisavinsiu) ir kad aš neprivalau sau ar kam nors kitam kažko įrodinėti. Neprivalau tapti įžymus ir pasiekti napoleoniškąjį lygį, kad jausčiausi laimingas. Nes laimė - tai kai esi laimingas Tu su šalia Tavęs esančiais mylimais žmonėmis. Kai vaikiškai džiaugiesi. Kai lauki kiekvienos dienos ryto. Kai eini į mokyklą, darbą su šypsena. Kai nori gyventi.
Laimė nepasiekiama užsibrėžiant napoleoniškus tikslus - tiesiog galima ja gyventi - tai ne akimirką, o visą gyvenimą trunkantis jausmas.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS C
Iš dienoraščio

Dažnai susimąstau, kodėl mes taip žavimės praeitimi, kad ir netolimąja(80's, 90's), bet nesame patenkinti dabartimi. Šiandien visą vakarą klausausi Pink Floyd'ų(kurie ir įkvėpė mane parašyti šį įrašą). Kodėl mes, XXI amžiaus žmonės, dažnai klausomės Queen'ų, Pink Floyd'ų? Nes tai buvo grupės, kurios dainavo apie savo laikmetį, apie tai, ką mato aplinkui, apie savo jausmus, apie to laiko neteisybes, krizes. Kodėl mes peikiame didžiąją dalį šiuolaikinių atlikėjų, grupių, žvaigždučių, įžymybių? Nes jie nedainuoja apie dabartį, apie tai, ką mato aplinkui, apie savo jausmus, apie dabarties neteisybes.

Todėl norėčiau pakviesti KIEKVIENĄ, kuris turi kažkokią nuomonę apie save, kitus, pasaulį ir pan. IŠREIKŠTI NUOMONĘ apie tai. Kurkite muziką, dainuokite dainas, tapykite, šokite, filmuokite, statykite spektaklius, kino filmus, operas, baletus, kurkite performansus. Sukurkime kritinę masę(man gražiai skamba šita frazė) žmonių, kurie turėtų idealų, svajonių, idėjų, kaip pakeisti, pagražinti šį pasaulį.

Houldenas su savo idealais atsigulė į psichiatrijos ligoninę. Galbūt tas pats gresia ir man ir tiems, kurie bandysime keisti pasaulį(žinoma, pirmiausia pradėsime nuo savęs!), tačiau visa tai verta mūsų pastangų. Net jei ir ateities vaikai apie mus neskaitys enciklopedijose, bet vis tiek verta. Kad prieš guldami į karstą galėtume būti ramūs, jog padarėme visa, ką galėjome, kad pasaulyje egzistuotų meilė, taika, kad būtų pasirūpinta tais, kuriems trūksta apkabinimo, užuojautos, supratimo. Kad pašalintume neteisybę, netikrumą, pavydą, neapykantą. Kad kiekvienas žmogus jaustųsi reikalingas ir mylimas. Kad prieš šv. Petro vartus stovėtume drąsūs.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS D
Iš gyvenimo

Nežinau, ar būsiu melagis, ar prezidentas, ar žurnalistas, ar politikas, ar verslininkas, ar dainininkas, ar aktorius. Žinau, kad norėčiau gyventi prie bedugnės ir saugoti šalia žaidžiančius vaikus, kad jie ten nenukristų.. Nors pats dažnai realybėje juos nuo ten stumdau.. Ir pats dažnai užsidedu kaukę.

Svetur

(rašau, kol mintys dar šviežios)

Turbūt kiekvienam buvusiam mainų moksleiviui geriausia dovana būtų galimybė sugrįžti bent kuriam laikui į savo mainų šalį, pas savo host-šeimą, host-draugus, host-miestą ir host-t.t. Aš ne išimtis, todėl ilgai laukiau progos grįžti atgal į Prancūziją, kadangi prisiminimai iš šios šalies dar per daug gyvi mano širdy, kas galbūt netgi šiek tiek apsunkino mano readaptaciją Lietuvoje.

Nepaisant mano pastarojo laiko vidinių problemų, buvo gera sugrįžti pas Mayer'ius. Džiugu buvo išgirsti, jog jiems regis, kad niekada nebuvau išvykęs. Tą patį pasakė ir du mano host-klasiokai, su kuriais buvo labai gera susitikti sekmadienio vakarą ir suvalgyti tarte-au-citron mano miestelio pattiserie. Negalėjau nė pats patikėti, kaip greitai „atsigamino” primiršti prancūzų kalbos įgūdžiai! Kiek prisimenu, vos kelis žodžius teko pasakyti angliškai, daugiau viską šnekėjau varliaėdžių kalba. Be to, simboliškai pirmą sykį buvau pašventintas prancūziškus virtuvės - paragavau sraigių, ko anksčiau per mainus neteko daryti. Skonis kažkuo priminė moliuskus. Skanus padažas labai pagardino patiekalą, bet nežinau, ar dar kartą norėčiau šio patiekalo. Tiesiog atrodo, jog žmogaus nueita toli ieškant naujų skonių.

Gal šiek tiek liūdna buvo tas keistas jausmas, kurį pajutau viešėdamas pas savo host-šeimą. Tiesiog atrodė, jog ten esu tik svečias, o nebe jų šeimos dalis(nors jų elgesys su manimi buvo kaip visuomet švelnus, draugiškas, nepriekaištingas). Gal tai dėl to, jog aš pasiprašiau pas juos atvykti, o ne jie mane pakvietė? Kaip bebūtų, liūdnai suvokiau, jog mano mainai TIKRAI baigėsi ir tos saldžios praeities nebesugrąžinsiu. Poetiškai tariant, sugriuvo idealus mainų pasaulis. Bet gal tai padės man gyventi Lietuvoje? Gal tai padės užbaigti mane žudančius panikos priepuolius?

Visgi šį įrašą rašau prisimindamas vakarykštės ir šios dienos išgyvenimus. Pabuvęs pas Mayer'ius nuo šeštadienio iki trečiadienio, vakar išvykau į Lyoną, kur praleisiu 3 dienas(rytoj anksti išskrendu į Vilnių per Barseloną), todėl esu apsistojęs nedideliame viešbutuke. Žinoma, prieš čia atvykimas galvojau, jog bus labai lengva surasti savo viešbutį, todėl pernelyg nesistengiau susirasti, kur tiksliai jis yra. Deja, padariau didžiulę klaidą, kuri man kainavo vos ne 3 valandas vaikščiojimo pirmyn-atgal po Perrache stoties rajoną, juo labiau buvau nuklydęs visai į kitą pusę, nei reikėjo. O kol dar radau išėjimą iš tos pačios stoties.. Galvojau, gyvas iš ten neišeisiu!..

Visą tą laiką, kol esu vienas, turiu laiko apmąstymams. Pajutau didžiulį vienatvės jausmą, nors ir esu dvimilijoniniame mieste. Tiesiog eidamas iš vienos metro stoties atsiminiau pirmąjį „Baltos drobulės” skyrių, kur Antanas Garšva išeina iš metro kartu su kitataučių minia. „Esu lietuvis kaukas”, ”persodintas akacijos krūmus” - teigia Garšva. Ir tą akimirką suvokiau, kokia yra tragiška emigranto lemtis! Tu nieko neturi: nei Tėvynės, nei Šeimos, nei Draugų - Tu esi Vienas. Tu niekam nerūpi šiame milijoniniame mieste. Niekam Lyone nerūpi mano jausmai. Šalti žmonių veidai vaikšto gatvėmis. Tačiau jie gali jaustis saugūs, nes grįžę naml ras brangius žmones. Ak, kokia baisi ta vienatvė, kai nieko nėra šalia tavęs! Suprantu, kokį baisų skausmą išgyvena tie senukai, kuriuos lanko Maltos ordino savanoriai! Jeigu man sunku vos kelias dienas pabūti vienam, tai ką turi jausti žmonės,  kurie taip gyvena ne vieną dešimtį metų?!

Sykį per anglų pamoką rašėme esė, kokie studijų užsienyje privalumai ir trūkumai. Žinoma, išmoksti gerai užsienio kalbą, studijos garantuoja karjerą ateity, pažinti naujas kultūras. Prisimenu, kaip lengva ranka parašiau „susirandi naujų draugų”. Taip, lyg užsienyje ten visiems būtų labai įdomu, kas ir iš kur Tu, jei nemoki labai gerai išsiskirti iš kitų ir jei nesi stipri asmenybė.. Prisimenu, jog skaitydamas užsienyje bestudijuojančių Facebook įrašus nustebdavau, kaip lietuviai studentai smagiai pašventė, kažką nuveikė ir pan. Tuomet sakydavau, „jiems ką ar užsienis taip nepatinka, jog jie su bendrataučiais trainiojasi? Būčiau jų vietoje, stengčiausi susirasti užsienietiškų draugų!” ir taip panašiai naiviai mąsčiau. Bet dabar suprantu, jog galbūt kai kuriems buvimas su savais buvo ne tik lietuvių kalbos propagavimas, Tėvynės įspūdžiai, bet ir laikymasis kartu, nes tik jie vieni kitiems tikrai rūpi, gali padėti. Juk turbūt daugelis mūsų padėtume į nelaimę pakliuvusiam likimo draugui, ar ne?
Toje pačioje esė kaip trūkumą parašiau Tėvynės ilgesį, kurio taip neįvertinau kaip dabar. Mes, lietuviai, ypač esame prisirišę prie savo gimtųjų vietų, mums pakeisti savo gyvenamą vietą net Lietuvoje gali būti nelengva, ką jau kalbėti apie emigraciją svetur. Gal todėl man nelengva suprasti, jog viena draugė amerikietė per savo 19 metų spėjo pagyventi ne tik JAV, bet ir Puerto Rike, o jos iš Vokietijos atvykusi mama taip pat svarstė dar ir išvykti su ją į Naująją Zelandiją. Mano host-šeima, gyvenanti Saint-Just-Saint-Rambert jau 10 metų, prieš tai irgi gyveno kituose miestuose visai skirtingose vietovėse Prancūzijoje ir dar nėra tikri, ar savo „senatvę” tikrai žada praleisti ten pat. Štai koks skirtumas tarp mūsų ir likusio pasaulio!:)

Kaip nelengva būti emigrantu!

Po šios kelionės, ko gero, turėsiu daug peno apsvarstyti ne tik, ką noriu (nes iš pastaruoju meto įvykių esu linkęs atmesti politikos mokslus kaip galimą variantą, o daugiau nė nebežinau, ką studijuoti..), bet ir kur noriu studijuoti. Ar visgi nebūtų geriau pasilikti ten, kur Tu jautiesi esąs saugus namuose, kad ir kokie „šlykštūs ir visuomet nepatenkinti” tie tėvynainiai būtų?

Štai tokios mano pirmosios gyvenimo patirtys.

Kryžkelėje

Atveriu širdį. Atleiskite už padrikas mintis.

• Jau kurį laiką mokykloje jaučiuosi labai nesavas. Galbūt kai kas spėjo pastebėti, jog tapau daug pasyvesnis, lėkštesnis, išsiblaškęs. Nors mokausi pačioje nuostabiausioje mokykloje, Juliaus Janonio gimnazijoje, kur ugdymo galimybės yra labai plačios, bet jaučiu, kad kažkas ne taip. Ir taip jaučiuosi jau, ko gero, visus 3 metus, kai gyvenu Šiauliuose.

• Grįžęs iš mainų išgyvenu pakartotinės adaptacijos procesą. Gyvendamas Prancūzijoje turėjau prisitaikyti prie prancūziško gyvenimo būdo ir galbūt perėmiau kai kuriuos prancūzų bruožus(kaip kad valgymo įpročiai ar santūrumas). Grįžęs į Lietuvą turiu grįžti atgal prie lietuviškos gyvensenos ir tai man tikrai sunku. Labai pasiilgstu Prancūzijos, ypač host-šeimos. Galbūt ten grįšiu studijuoti, bet žinau, jog po to grįšiu į Gimtinę ir stengsiuos ją gražinti.

• Nebežinau, kas aš esu, kokie mano gyvenimo tikslai, ką noriu veikti, apskritai, ko noriu. Ir tai mane be galo kankina. Jaučiuosi, lyg būčiau ateivis iš kitos planetos. Atrodo, jog nieko nebemoku daryti.

• Tik šiandien suvokiau, jog esu kaimo vaikas. Keista, bet ilgąlaik stengiausi tai paneigti. Gyvendamas Tytuvėnuose buvau apsuptas žmonių, kurie yra nuoširdūs, paprasti. Žinoma, nenoriu teigti, jog tokie nėra miesto kultūros atstovai. Tai lėmė, jog esu labiau linkęs bendrauti su atvirais žmonėmis, nemėgstu veidmainiškumo, netikrų poelgių, bet pripažįstu, kad visi mes esame skirtingi ir turėtume nebijoti būti originalūs. Tiesa, jog miesteliuose žmonės yra gana santūrūs, jiems išsišokimų nereikia. Žmonės yra įpratę laikytis tam tikrų nusistovėjusių taisyklių.

• Iš Tytuvėnų atsivežiau suvokimą, jog, pavyzdžiui, mokykloje mokytojas yra teisus, jis dirba dėl tavęs, todėl jį privalu gerbti. Užtat stengiuosi kiek įmanoma būti sąžiningas, tvarkingai ir laiku paruošti namų darbus, nesukčiauti, nuoširdžiai bendrauti, nes esu nuoširdžiai įsitikinęs, jog tai yra teisinga. Todėl man keista, kai elgiamasi kitaip.

• Man labai sunku gyventi mieste. Galbūt todėl taip gerai suprantu Antaną Garšvą iš „Baltos drobulės“, kuris yra lyg persodintas akacijos krūmas Amerikoje ir jam viskas yra taip svetima. Mano šaknys buvo raute išrautos iš ten, kur gyvenau beveik 16 metų ir nori nenori turėjau jas įleisti visai nepažįstamoje aplinkoje. Pradėti gyvenimą iš naujo. Visko, ką turėjau, netekau, turėjau iš naujo susirasti žmones, kuriais galiu pasitikėti, kuriuos galiu vadinti sau artimais. Ir šis trejus metus vykęs eksperimentas nedavė tikrai apčiuopiamų rezultatų. Nesijaučiu Šiauliuose savas ir galbūt taip niekada nesijausiu, nes čia atvykau gal ir ne visai savo noru. Žmonės man čia svetimi. Ir žinau, jog negaliu nei vieno dėl to kaltinti, nes juk mes visi esame skirtingi ir esu pats dėl to kaltas. Bet savęs negaliu pakeisti - bandžiau jau daug kartų ir nepavyko.

• Atleiskite, jei kartais elgiuosi keistai ar nesuprantamai - toks jau esu. Man reikia daug laiko, kad įgyčiau pasitikėjimo kitu žmogumi ir jam galėčiau atverti širdį. Bet jeigu Jums kada nors bus sunku, galite drąsiai prieiti prie manęs ir pasišnekėti. Stengsiuosi padėti ar patarti kiek galėdamas.

• Labai pasiilgstu Tytuvėnų, ypač nuostabios gamtos ir neskubėjimo, brangių žmonių. Mieste gyvenu greitu gyvenimo tempu, kuris mane žlugdo visomis prasmėmis. Bet žinau, jog gavęs progą nebegrįžčiau atgal ten, nes čia turiu geriausias galimybes mokytis ir ten yra likę skaudūs išgyvenimai, kurie turi ir turės didžiulės įtakos mano charakteriui. Iš kitos pusės nesu miestietis ir toks niekada nebūsiu. Tad kuo man lemta būti: svetimam, gyventi kryžkelėje - tarp miesto ir kaimo, ar ne?

Meno paskirtis. Tobulėti.

Esu labai laimingas, jog mano pusbroliui 11, o ne 13 metų. Kitu atveju būtume abu pamatę filmą „Juodasis riteris“. Šio paprasto atsitiktinumo dėka kartu su juo bei mano sese ir pussesere nuėjome į „Šokis hiphopo ritmu 4. Revoliucija“. Tiesą sakant, prieš tai visai nenorėjau eiti į šią juostą, kadangi „rodys tik gatvės šokius, tas pačias tipines scenas“. Kaip koks pesimistas. Tačiau ir vėlgi suklydau. Šįkart filmas man nebuvo vienas iš „tų pačių“. Nors niekada nesu rašęs recenzijos, tačiau šį sykį pabandysiu tai padaryti bei parodyti, kuo gi jis man buvo svarbus.

(Perspėjimas: dabar bus aprašomas filmo siužetas, tad jeigu nesate matę filmo, rizikuojate sužinoti tai, kas ten įvyko)

Gerai nebeatsimenu kitų „šokių hiphopo ritmu“. Šiame buvo toks jaunuolis, vardu Sean(Ryan Guzman),lietuviškasis Šonas (karniŠonas, atleiskite, esu paveiktas drobulių [1]efekto), kuris dirbo vieno viešbučio restorano, kurio vadybininkas buvo tikras asshole(pardon už vulgarų išsireiškimą), padavėju, bei vienąsyk išsmuko į paplūdimį, kur bare susitiko vieną mergoną Emily(Kathryn McCormick), kuri apsimetė padavėja. Jie abu linksmai pašoko, tačiau šokio gale Emily pamatė viešbučio vadybininką ir staiga pabėgo. Vėliau Šonas sužinojo, jog ji yra įtakingo viešbučių magnato dukra. Tarp jų užsimezgė graži draugystė. Tačiau Emily tėtis(Peter Gallagher) nusprendė pastatyti dar vieną viešbutį tame kvartale, kuris laikomas Majamio, miesto, kuriame ir vyko visas veiksmas, širdimi, kur renkasi gatvės šokėjai, o močiutės šoka salsą. Emily prisijungė prie šokių grupės „Gauja“, kuriai priklausė ir Šonas, kad įgytų originalumo, anot vienos profesionalios šokių mokytojos, jai reikalingo norint tapti įžymia šokėja. Sužinojusi apie savo tėčio planus statyti viešbutį, Emily pasiūlė savo „Gaujai“, kuri YouTube žiūrovus stebindavo flešmobiniais šokių vaizdeliais iš netikėčiausių vietovių, kaip kad meno muziejus ar aukštuomenės restoranas, šokiu kovoti prieš savo neperkalbamo tėčio planus. Deja, bet Šono geriausias draugas, sužinojęs apie tikrąją Emily kilmę ir iš savo išankstinio nusistatymo įtardamas ją blogais kėslais, surengė gana destruktyvų šokio pasirodymą, kuris atskleidė Emily tėčiui, jog jo dukra laisvalaikiu šoka grupėje, kuri nori sugriauti jo planus pastatyti viešbutį, ir taip išskyrė Emily ir Šoną. Kai Šonas ir jo draugas suvokė savo klaidas, jie nusprendė padaryti dar vieną šokių flešmobą Majamio mero ir Emily tėčio akivaizdoje. Jų šokis visus sužavėjo(net meras pradėjo šokti!:) ), Emily tėtis nusprendė pakeisti planus, Šonas, kurį sesė skatino įgyti „padorią“ profesiją, buvo pakviestas tapti vienu kompanijos įvaizdžio (atleiskite, jei suklaidinu) vadybininku, o kvartalo gyventojai, jau susikrovę daiktus į dėžes, galėjo vėl juos išsikrauti. Asmeniškai pasidžiaugsiu, jog visą šį filmą stengiausi žiūrėti be subtitrų ir man pavyko ^^(dialogai tikrai nėra sudėtingi)

Šokio ir muzikos mėgėjai tikrai pasimėgaus šia 1val. 40 min. trunkančia menų sinteze. Veikėjai-šokėjai tikrai atskleidė savo profesionalumą, šokiai buvo ypač įdomūs ir, kas nuostabiausia, kiekvienas jų turi savo atskirą idėją, mintį, prie ko dar sugrįšiu kiek vėlėliau. Žiūrėjimas su 3D akiniais tik dar labiau pagerina reginį bei išryškina šokių judesiukus. Siužeto linija galbūt kiek ir nuspėjama, tačiau aktoriai, kaip matėsi, tikrai puikiai vaidino, o dialogai buvo natūralūs – taip, kaip realiame gyvenime, dėl ko patiko žiūrėti filmą. Filmo kūrėjai, matyt, susitelkė ties šokiais, nekurdami netikroviškų ir labai jau holivudiškų istorijų.

Leonardo da Vinči „Mona Liza“

Jeigu dėl siužeto dar ir galėtume ginčytis(kadangi galbūt kai kam jis ir galėjo nepatikti), tai filmo idėjai tai tikrai negalioja. Visą laiką šį filmą stengiausi įdėmiai stebėti kiekvieną sceną ir veikėjus. Ir man tai daug parodė. Visų pirma, jog menas turi labai svarbią paskirtį. Tobulėti. Menas turi siekti žmogų pakilti aukštyn, mylėti, svajoti, eiti pirmyn – viso to, kas yra gera. Menas negali turėti destruktyvios funkcijos, tą patvirtino ir be Šono žinios jo draugo suorganizuotas nesėkmingas pasirodymas, po kurio juoda katė perbėgo per veikėjų santykius. Senovėje, kol žmogus dar neturėjo galimybių įgyti išsilavinimo, vaizduojamasis menas(tas ypač pasakytina apie dailę) atliko galbūt labiau estetinę funkciją. Galbūt ir tada jis jau kažkiek mokė(„Mąstytojas“), tačiau pagrinde atvaizdavo gamtą(marinistinė tapyba, natiurmortai, peizažai), žmogaus sukurtą grožį(architektūra) ir patį žmogų(garsioji da Vinčio „Džokonda“). Kadangi tais laikais žmogus galbūt neturėjo tokio plataus pasaulio suvokimo kaip dabar, tai, suprantama, ir meną priimdavo labai išoriškai(„ką matau, tas ir yra“). Kitaip nei ankstesni laikai, modernizmas į meną įnešė visai kitokių vėjų. Jis galbūt kartais per agresyviai, radikaliai norėdavo „apstulbinti, nustebinti“, tačiau jis suteikė menui daug įvairių formų, ypač vizualizacijos srity(video efektai, instaliacijos ir pan.). Galbūt dėl to, jog modernizme apnyko estetika, menas atrado visai naują paskirtį – mokyti, pranešti žinią pasauliui, nes juk svarbu yra ne išorė, o vidus. Dabar suvokiu, jog kartais išorinio grožio nebuvimą gali atsverti kūrinio idėja, kuri gali būti daug svarbesnė negu išvaizda. Kūrinys gali skatinti susimąstyti ir keistis. Argi tai ne nuostabu? Pavyzdžiui, šiame filme veikėjai surengė  flešmobą, manding, savidaldybės pastate, kur dirba daug kostiumuotų ir susiraukusių, gyvenimu nebepatenkintų žmonių. Šokis būtent ir pavaizdavo tokią realybę kaip ir tai, jog šiandien daugelį yra užvaldę pinigai, jog gyvename greitu tempu ir nebemokame sustoti bei apsižvalgyti aplink save. Nors ir pats šokis buvo nuostabus, jo idėja buvo ne ką mažiau reikšmingesnė. Tai parodo, kaip svarbu yra meno kūrinio mintis, ne tik jo išorė.

                             Po šio filmo, viliuosi, pradėsiu kiek kitaip žvelgti į meną ir nesistengsiu neigti to, ko nesuprantu į tai neįsigilinęs. Kūryba ir yra tuo išskirtinė, jog ji yra unikali, na, o jos tikslas yra perduoti kažkokią žinią žmogui, skatinti jį mąstyti, vesti į gėrį. „Šokis hiphopo ritmu 4. Revoliucija“ rekomenduočiau tiems, kurie nori puikiai praleisti laiką ieškodami „kažko įdomesnio“ bei nori pasigrožėti beveik 2val. trunkančiu šokių reginiu.

---

[1] A. Škėma „Balta drobulė“

Ma Classe

Nors jau savaitė, kaip nebeinu į mokyklą, tačiau jos ilgiuosi. Negaliu skųstis, jog neturiu, ką veikti, kadangi antradienį, penktadienį, kaip visuomet, važiavau į Montbrison, trečiadienį su Judith ėjau į kiną, o ketvirtadienį susitikau su savo Montbrison'o klasiokėmis. Kaip bebūtų, ilgiuosi savo licėjaus klasės. Apie ją pasistengsiu šiandien papasakoti :)

Mano(prancūziškoji)klasė

Kiekvienam mainų moksleiviui, ko gero, egzistuoja 2 dalykai, labiausiai lemiantys mainų rezultatą - tai host-šeima bei mokykla, kurioje praleidžiama bene daugiausiai laiko.
Man labai pasisekė, kadangi gavau nuostabią klasę. Anne pasakoja, jog užregistruojant mane į mokyklą pavaduotoja sakė: "įdėsiu jį į šią klasę, kadangi ji labai draugiška". Ir ji buvo teisi. Nuo pat pirmųjų akimirkų mane klasė visuomet palaikydavo. Pradžioje klasiokai mane pristatė mokytojams, rūpinosi manimi, ar gerai sekasi, užstodavo, jei reikdavo. Ir kas šauniausia, tai faktas, jog kiekvienas klasiokas man visuomet padėdavo, nusišypsodavo, užkalbindavo, jei matydavo, kad esu vienas. Žinoma, galbūt prie to prisidėjo, jog atvykau iš Lietuvos, šalies, kurios niekas beveik nežino. Mokykloje reikėdavo daug kartų vos ne kiekvienam aiškinti, jog mes šnekame lietuvių, o ne rusų kalba ir kad šios kalbos yra visai nepanašios. Be abejo, kantrybės tikrai reikėjo, tačiau iš kitos pusės supratau ir užsieniečius, kurie apie Lietuvą niekada beveik nesimokė :)
Man tikrai pasisekė su klase, kadangi Judith, Marisa ir Iris, mainų moksleivės iš Australijos ir JAV, neturėjo tokių šaunių klasių. Marisa ir Iris nuo pat rugsėjo stengėsi susidraugauti su klasėmis, bet nieko neišėjo. Galbūt tai dėl to, jog, kaip ir aš pastebėjau, prancūzai nelabai mėgsta svetimšalius.

Aš ir mano auklėtoja, dėstanti ekonomiką ir sociologiją.

 Tai, ką mano klasė man padarė priešpaskutinė mokslų dieną, yra nepakartojama! Paskutinę savaitę pamokos vyko gana laisvu ritmu(tai šiek tiek priminė pamokas lietuviškoje mokykloje). Mokytojai nebuvo tokie griežti, moksleiviai tai ėjo, tai nėjo į kai kurias pamokas. Todėl ketvirtadienį per matematiką didžioji klasės dalis "pabėgo", na, o aš tuo tarpu pasilikau. Prieš paskutinę pamoką keli klasiokai mane pakvietė į lauką pasifotografuoti.





Grįžęs į klasę, pamačiau tai, kas mane atėmė amą. Pamačiau pilna pyragų, gėrimų, užrašus ant lentos "Sėkmės grįžtant Laurynai", "Mes tavęs pasiilgsime" ir pan. Visi stovėjo ratu ir šypsojosi. Nors visuomet būdavau kartu su klasės aktyvu ir stengdavausi pakliūti į įvykių sūkurį, nieko nė nežinojau apie šį klasės organizuojamą atsisveikinimą. Dar ilgai po to negalėjau atsigauti! 









Atsisveikinimo metu man klasė įteikė taipogi ir dovanų, tai:
SWATCH laikrodis
iPhone įdėklas su St. Etienne futbolo klupo logotipu
Naujus ausinukus(kadangi maniškiai buvo beveik suplyšę)
Prancūzijos vėliavą, kurios ilgai ieškojau
Bei klasės nuotrauką su kiekvieno klasioko ir mokytojo trumpa žinute.


Labai pasiilgsiu savo klasės! Esu įsitikinęs, jog su daugeliu jų ir toliau palaikysiu ryšį. Jau dabar planuojame keletą susitikimų, jei pavyks studijuoti Prancūzijoje..:)

Klasės gyvenimas bei pamokos

Klasės gyvenimas Prancūzijoje nėra toks kaip Lietuvoje. Būdamas čia, suvokiau, jog lietuviškoji mokykla yra tikrai labai gera. Prancūzijoje klasės keičiasi kiekvieneriais metais, todėl nėra stipraus ryšio tarp klasiokų. Mokykloje neformalus ugdymas beveik neegzistuoja(nors vis dėlto daugelis moksleivių užsiiminėja muzika ar įvairiu sportu, bet tai vyksta ne mokykloje). Be to, santykis tarp mokytojo ir moksleivio labai šaltas. Tai irgi kasmetinės klasių kaitos padarinys. Mokytojai tiesiog išdėsto pamokos turinį, moksleiviai visa užsirašo ir nuskambėjus skambučiui visi išsiskirsto. Ką jau bekalbėti apie tokius renginius mokykloje, kaip kalėdinis karnavalas, talentų šou, mokslo pradžios ir pabaigos šventės, kurie čia nevyksta. Apibendrinant, mokyklos gyvenimas yra tragiškas. Vos pagalvoju apie Janonio gimnaziją, tuoj pat jos pasiilgstu. Būdamas šį pusmetį išvykęs, įsitikinau, jog Janonis yra ideali mokykla ir tai turėtumėme labai vertinti!

ED. PHYSIQUE&SPORT - tai lietuviškoji kūno kultūra. Prancūzijoje berniukai ir mergaitės sportuoja kartu, kas, mano nuomone, yra gerai. Kiekvieną trimestrą keičiasi pamokų forma. Pavyzdžiui, rudenį mano klasė žaidė tinklinį, žiemą - badmintoną, o pavasarį bėgiojome. Sporto infrastruktūra yra puikia išvystyta. Kiekvieno trimestro gale vyksta atsiskaitymas, per kurį gaunamas galutinis pažymys.

SCIENCES ECONOMIQUES&SOCIALES - tai ekonomika ir sociologija. Mano klasei, kuri priklauso ekonominių mokslų srautui, tai pagrindinis dalykas, kurio pamokų turėjome gana daug. Labai gaila, jog dėl mokslinių terminų, nepakankamai geros prancūzų kalbos negalėjau suprasti pamokų turinio, todėl kiekvienąsyk stengdavausi iš paskutiniųjų neužmigti. Moksleiviai per šio dalyko pamokas mokosi, manyčiau, mūsiškių universitetų kursus, kadangi išsamiai kalbama apie ekonomiką, mokomosi įvairių teorijų, daug kalbama apie Europos sąjunga, profesines sąjungas ir pan. Jeigu būčiau bent kiek supratęs, manau, tai būtų buvusi mano mėgstamiausia pamoka, nes mokomasi išties įdomių dalykų :)

PHILOSOPHIE - filosofija. Mano srauto moksleiviai turi 4 pamokas, tačiau literatūrinėje sekcijoje filosofijai skiriamos net 8 valandos per savaitę! Nors per pamokas nedaug suprasdavau, tačiau labai mėgau filosofiją. Joje buvo kalbama apie daugelį temų: religiją(gaila, bet apie religiją būdavo kalbama labai negatyviai), politika, materijas, dvasia, darbas ir t.t., nagrinėjami įžymių filosofų darbai. Be to, kartais žiūrėdavome ir įdomių filmų. Mokytojas buvo tikras ateistas, komunistas bei mėgdavo kalbėti intymiomis temomis.. :/

MATHEMATIQUES - matematika. Tai vienas mano siaubų per visą šį pusmetį. Kadangi į Prancūziją atvykau mokslo metų viduryje, pradžioje dėl menkų kalbos žinių nieko nesupratau. Tiesą sakant, ir dabar nelabai suprantu, ką mes mokėmės. Tai ir tikimybės, statistikos, ln ir e funkcijos, integralai. Nors ir stengdavausi stropiai ruošti namų darbus, bet beveik neperpratau mokymosi sistemos. Klasėje sėdėdavau su blogiausiu klasės mokiniu, todėl kartais smagiai paplepėdavome, kai abu nieko nesuprasdavome:)

RUSSE - rusų kalba. Likau labai nustebintas, sužinojęs, jog turėsiu rusų kalbos pamokas. Kadangi neturėjau istorijos ir pilietinio ugdymo, tai pavaduotoja norėjo pridėti dvigubą rusų kalbos mokymosi krūvį, t.y. 4 valandas per savaitę. Rusų kalbos mokytoja kilusi iš Minsko. Laimei, jog rusų kalbą turėjau vos 2 savaites, kadangi po to antradieniais ir penktadieniais išvažiuodavau į Montbrison. Kaip bebūtų, per šį laikotarpį buvau spėjęs likti išvadintas nacionalistu, kadangi pasakiau, jog Lietuvoje mes šnekame lietuviškai. Per 2 mokslo metus moksleiviai taip gerai išmoksta rusų kalbą, jog gali lygintis su mūsų dvyliktokais.

ANGLAIS - anglų kalba. Mano sekcijos moksleiviai per savaites turi 4val. anglų kalbos. 2 val. skiriamos ruoštis egzaminui žodžiu. Per šias pamokas moksleiviai nuo pat rugsėjo analizavo vieną knygą anglų kalba("The Fifth Child", kurią rekomenduočiau perskaityti kada nors kiekvienam). Per kitas 2 val. buvo ruošiamasi egzaminui raštu, be to, tobulinome savo žodyno įgūdžius.

Vis dėlto prancūzai angliškai kalba labai silpnai. Pradžioje daugelis galvojo, jog esu amerikietis, kadangi angliškai kalbėjau gana sklandžiai. Jie nedirba tiek daug su gramatika kiek mes, mokymosi krūvis nėra toks sunkus. Tai dar vienas dalykas, dėl ko džiaugiuosi lietuviška mokslo sistema, nes joje daug dėmėsio skiriama užsienio kalbų mokymuisi.