Sveiki, Mielieji! Manasis blogas vėl sugrįžta! Šįsyk pasistengsiu papasakoti apie savo žiemos atostogas!
Kaip žinia, Prancūzijoje vasario viduryje prasideda dviejų savaičių ilgio žiemos atostogos. Man tai buvo didelė naujiena, kadangi Lietuvoje iki pat šv. Velykų mokomės, retkarčiais pasidarydami išeigines dėl karantinų ar šalčių :)
Pirmąją savaitę išties daug nenuveikiau - ruošiau lietuviškus namų darbus, dusyk buvau baseine(mąstau pradėti lankyti plaukimą, kadangi reikia kokių nors activities juk!
Be to, pirmąją savaitę namop iš studijų buvo grįžę du vyresnieji mano host-broliai - Rafael ir Paol. Jie, kaip ir mano šeimyna, pasirodė esą labai paprasti ir šilti žmonės, todėl greitai pavyko su jais susibendrauti kaip su tikrais broliais :)
Antroji savaitė buvo kupina įspūdžių, nes IŠVAŽIAVAU Į NICĄ!!! Anne nusprendė aplankyti savo seserį, gyvenančią Cagnes sur Mer, Nicos priemiestyje. Kadangi Denis dirbo, išvykome aš, Anne ir Etienne'as.
Pakeliui sustojome guminukų HARIBO muziejuje, kuriame pamačiau, kaip gaminami guminukai :)
Suvalgę savo suteptus sumuštinius, išsiruošėme pasivaikščioti po Uzes(miestelis, kuriame ir yra įsikūręs saldainių muziejus)senamiestį. Prisipažinsiu, tai buvo vieta, kurioje supratau, kodėl tiek daug žmonių įsimyli pietų Prancūziją. Pats taipogi pajutau šį jausmą šiam kraštui :)
Uzes miestas gyvuoja dar nuo romėnų laikų, todėl senamiestis spinduliuoja senoviška architektūra, siaurom gatvelėm bei menininkų dirbtuvėlėmis.
Po ilgoooos kelionės magistrale pagaliau atvykome į Cagnes sur Mere! Nors jau buvo tamsu, tačiau supratau, jog veltui prisiėmiau tiek žieminių drabužių.. Visą laikotarpį puikiai prasiverčiau be jokių striukių, nes čia buvo tikrai šilta(juk čia Viduržiemio jūra!). Helene, Anne's sesers, šeima buvo labai maloni kaip ir visi prancūzai. Esu jiems labai dėkingas, jog leido kelias dienas pas juos paviešėti, pamatyti ir patirti tiek daug! Vakarais, po sunkių kelionių dviračiu ar pėsčiomis, tesinorėdavo tik į lovą!.. :)
Kitą rytą nuėjome pasivaikščioti prie jūros. Visas miestas man tiesiog priminė tuos Majamio, Holivudo vaizdus iš televizoriaus - aukštos palmės, nuostabiai sutvarkyta aplinka, daug žmonių..
Be to, pastebėjau, jog paplūdimyje buvo ypač daug sportuojančių žmonių, galbūt tai dėl tikrai gerai sutvarkytų takų ir šalia pat ošiančios jūros? :)
Popiet su dviračiais važiavome į kitą miestelį, kuriame įsikūręs vadinamasis "milialdierių uostas", kuriame savo jachtas laiko turtuoliai. Seilę varvinau žiūrėdamas į nerealaus grožio multifunkcinius technikos sutvėrimus..
(tikėjausi, jog kokie turtuoliai mus pamatys ir pasikvies į savo jachtą :D)
Kaip žinia, Prancūzijoje vasario viduryje prasideda dviejų savaičių ilgio žiemos atostogos. Man tai buvo didelė naujiena, kadangi Lietuvoje iki pat šv. Velykų mokomės, retkarčiais pasidarydami išeigines dėl karantinų ar šalčių :)
Pirmąją savaitę išties daug nenuveikiau - ruošiau lietuviškus namų darbus, dusyk buvau baseine(mąstau pradėti lankyti plaukimą, kadangi reikia kokių nors activities juk!
Be to, pirmąją savaitę namop iš studijų buvo grįžę du vyresnieji mano host-broliai - Rafael ir Paol. Jie, kaip ir mano šeimyna, pasirodė esą labai paprasti ir šilti žmonės, todėl greitai pavyko su jais susibendrauti kaip su tikrais broliais :)
Antroji savaitė buvo kupina įspūdžių, nes IŠVAŽIAVAU Į NICĄ!!! Anne nusprendė aplankyti savo seserį, gyvenančią Cagnes sur Mer, Nicos priemiestyje. Kadangi Denis dirbo, išvykome aš, Anne ir Etienne'as.
Pakeliui sustojome guminukų HARIBO muziejuje, kuriame pamačiau, kaip gaminami guminukai :)
Suvalgę savo suteptus sumuštinius, išsiruošėme pasivaikščioti po Uzes(miestelis, kuriame ir yra įsikūręs saldainių muziejus)senamiestį. Prisipažinsiu, tai buvo vieta, kurioje supratau, kodėl tiek daug žmonių įsimyli pietų Prancūziją. Pats taipogi pajutau šį jausmą šiam kraštui :)
Uzes miestas gyvuoja dar nuo romėnų laikų, todėl senamiestis spinduliuoja senoviška architektūra, siaurom gatvelėm bei menininkų dirbtuvėlėmis.
Po ilgoooos kelionės magistrale pagaliau atvykome į Cagnes sur Mere! Nors jau buvo tamsu, tačiau supratau, jog veltui prisiėmiau tiek žieminių drabužių.. Visą laikotarpį puikiai prasiverčiau be jokių striukių, nes čia buvo tikrai šilta(juk čia Viduržiemio jūra!). Helene, Anne's sesers, šeima buvo labai maloni kaip ir visi prancūzai. Esu jiems labai dėkingas, jog leido kelias dienas pas juos paviešėti, pamatyti ir patirti tiek daug! Vakarais, po sunkių kelionių dviračiu ar pėsčiomis, tesinorėdavo tik į lovą!.. :)
Kitą rytą nuėjome pasivaikščioti prie jūros. Visas miestas man tiesiog priminė tuos Majamio, Holivudo vaizdus iš televizoriaus - aukštos palmės, nuostabiai sutvarkyta aplinka, daug žmonių..
Be to, pastebėjau, jog paplūdimyje buvo ypač daug sportuojančių žmonių, galbūt tai dėl tikrai gerai sutvarkytų takų ir šalia pat ošiančios jūros? :)
Popiet su dviračiais važiavome į kitą miestelį, kuriame įsikūręs vadinamasis "milialdierių uostas", kuriame savo jachtas laiko turtuoliai. Seilę varvinau žiūrėdamas į nerealaus grožio multifunkcinius technikos sutvėrimus..(tikėjausi, jog kokie turtuoliai mus pamatys ir pasikvies į savo jachtą :D)
Monakas.. Ilgai laukiau galimybės nuvykti į šį miestą. Išvykome 9val. greituoju traukiniu, nė nespėjau numigti :( Išėję iš modernios traukinių stoties šiek tiek pasivaikščiojome po Monaką. Monakas - tai Prancūzijos "protektoratas", valdomas Monako princo. Čia įprastai gyvena apie 30 000 žmonių, tačiau kasdien čia atvyksta dirbti apie 50 000 prancūzų ir italų, neskaitant turistų.. Nekeista, jog suvažiuoja, nes čia butai biškį brangūs ~1 milijonas eurų. Kur tik apsižvalgysi, visur pilna suspaustų skirtingų daugiaaukščių namų.
Šiurpinančiai gražus jūros vaizdas..
Po to aplankėme okeanografijos muziejų, įkurtą praeito amžiaus pradžioje. Pats muziejaus pastatas, atrodantis kaip kokie rūmai, buvo fonduotas tuometinio Monako princo. Viduje buvo begalybė jūros eksponatų, pradedant senovinių žuvų skeletais, jūros transporto įranga ir baigiant įvairiais akvariumais, kuriuose pamačiau tikrai įdomių žuvų :)
Papietavę parke, kuriame jau buvo bepradedą žydėti egzotiniai augalai, žingsniavome link Monako rūmų. Tiek aš, tiek Annė, Etienas ir Helen sutikome, jog rūmai neatrodė tokie didingi kaip, pavyzdžiui, Versalis. Net priešais rūmus stovėjusi merija atrodė daug gražesnė.. :) Žinoma, prie rūmų budėjo sargyba, kuri keičiasi kas valandą(kaip ir daugelyje šalių).
Neužsibuvome Monake, kadangi buvo laikas į traukinį.. Monakas paliko tikrai neišdildomų įspūdžių. Tai didelis, turtingas miestas, kurį tikrai rekomenduočiau kiekvienam aplankyti, jei pasitaikys proga.
Žinoma, tą dieną dar spėjome užsukti į dyyyyyydelį prekybos centrą su visais garsiais prekių ženklais. Šiek tiek apsišopinau H&M.. :) Prancūzijoje drabužiai tikrai pigesni nei Lietuvoje, todėl stengiuosi išnaudoti kiekvieną galimybę nusipirkti pigesnių kaina, bet kokybe tokių pačių bei įvairesnių rūbų.
Pagaliau Nica!!! Nekantravau aplankyti šį turistų rojų! Iš seniau turėjau susidaręs įvaizdį, jog Nica - tai labai brangus miestas, tačiau realybė prasilenkė su vaizdiniais. Jeigu norėsi, visuomet galėsi sutaupyti. Grįžtu prie temos. Nica - tai labai gražus miestas. Nors tai buvo dar vasaris, tačiau temperatūra buvo apie 20 laipsnių, todėl paplūdimiuose buvo daugoka turistų(kai kurie netgi deginosi!). Visą pakrantę kerta garsusis dviračių takas, pavadintas anglų turistų garbei(nes jų daug atvažiuoja čia ir važinėjasi dviračiais). Šiuo taku mes ir atvažiavome iš Cagnes sur Mer.
Buvo labai neįtikėtina sužinoti, jog Nicoje gyvena apie 40 000 rusų. Dauguma jų čia atvyko po Spalio revoliucijos 1917m. Įdomiai skambėjo, kai išgirdau, tačiau šie rusai pastatė ir cerkvę, kuri šiandien yra populiarus turistų traukos objektas Nicoje! Nors į cerkvę dėl remonto darbų negalėjome įeiti, pasigrožėjau įspūdingu jos fasadu. Po to susiskambinau su šeima ir sužinojau, jog kol manęs nėra, jie irgi nenuobodžiauja - išsiruošia vykti slidinėti savaitei į Švediją!
Kadangi atvažiavome su dviračiais, visąlaik su jais ir važinėjomės po Nicą. Patiko riedėti po įvairias šio seno miesto gatves. Šioje nuotraukoje matote vieną iš daugelio prancūziškų saldaininių. Popiet užsukome į tipišką mažą, turistų perkrautą kavinukę, kurioje valgėme keletą tradicinių pietų Prancūzijos patiekalų. Pirmasis labai priminė mūsiškus bulvinius blynus, antrasis buvo žuvų asorti. Žinant mano požiūrį į žuvį, tikrai nesimėgavau, kai kažkoks kauliukas užsitrigo gerklėje.. :(
Vis dėlto po to nuėjome valgyti pačių skaniausių ledų su grietinėle ant viršaus, kokius tik esu ragavęs! Ir juos valgiau pačiame paplūdimyje!.. :)
Kadangi jau artėjo vakaras, išsiruošėme namų link. Grįžęs jaučiausi kaip ir visas kitas dienas laaaabai nusikalęs, tačiau, kaip sakiau Annei, nuovargis praeis, o įspūdžiai išliks visam gyvenimui! Kitą dieną atsisveikinome su Pietų Prancūziją, tačiau aš žinau, jog ne visam, kadangi čia dar tikrai sugrįšiu! :)
