Atveriu širdį. Atleiskite už padrikas mintis.
- Jau kurį laiką mokykloje jaučiuosi labai nesavas. Galbūt kai kas spėjo pastebėti, jog tapau daug pasyvesnis, lėkštesnis, išsiblaškęs. Nors mokausi pačioje nuostabiausioje mokykloje, Juliaus Janonio gimnazijoje, kur ugdymo galimybės yra labai plačios, bet jaučiu, kad kažkas ne taip. Ir taip jaučiuosi jau, ko gero, visus 3 metus, kai gyvenu Šiauliuose.
- Grįžęs iš mainų išgyvenu pakartotinės adaptacijos procesą. Gyvendamas Prancūzijoje turėjau prisitaikyti prie prancūziško gyvenimo būdo ir galbūt perėmiau kai kuriuos prancūzų bruožus(kaip kad valgymo įpročiai ar santūrumas). Grįžęs į Lietuvą turiu grįžti atgal prie lietuviškos gyvensenos ir tai man tikrai sunku. Labai pasiilgstu Prancūzijos, ypač host-šeimos. Galbūt ten grįšiu studijuoti, bet žinau, jog po to grįšiu į Gimtinę ir stengsiuos ją gražinti.
- Nebežinau, kas aš esu, kokie mano gyvenimo tikslai, ką noriu veikti, apskritai,
ko noriu. Ir tai mane be galo kankina. Jaučiuosi, lyg būčiau ateivis
iš kitos planetos. Atrodo, jog nieko nebemoku daryti.
- Tik šiandien suvokiau, jog esu kaimo vaikas. Keista, bet ilgąlaik stengiausi tai paneigti. Gyvendamas Tytuvėnuose buvau apsuptas žmonių, kurie yra nuoširdūs, paprasti. Žinoma, nenoriu teigti, jog tokie nėra miesto kultūros atstovai. Tai lėmė, jog esu labiau linkęs bendrauti su atvirais žmonėmis, nemėgstu veidmainiškumo, netikrų poelgių, bet pripažįstu, kad visi mes esame skirtingi ir turėtume nebijoti būti originalūs. Tiesa, jog miesteliuose žmonės yra gana santūrūs, jiems išsišokimų nereikia. Žmonės yra įpratę laikytis tam tikrų nusistovėjusių taisyklių.
- Iš Tytuvėnų atsivežiau suvokimą, jog, pavyzdžiui, mokykloje mokytojas yra teisus, jis dirba dėl tavęs, todėl jį privalu gerbti. Užtat stengiuosi kiek įmanoma būti sąžiningas, tvarkingai ir laiku paruošti namų darbus, nesukčiauti, nuoširdžiai bendrauti, nes esu nuoširdžiai įsitikinęs, jog tai yra teisinga. Todėl man keista, kai elgiamasi kitaip.
- Man labai sunku gyventi mieste. Galbūt todėl taip gerai suprantu Antaną Garšvą iš „Baltos drobulės“, kuris yra lyg persodintas akacijos krūmas Amerikoje ir jam viskas yra taip svetima. Mano šaknys buvo raute išrautos iš ten, kur gyvenau beveik 16 metų ir nori nenori turėjau jas įleisti visai nepažįstamoje aplinkoje. Pradėti gyvenimą iš naujo. Visko, ką turėjau, netekau, turėjau iš naujo susirasti žmones, kuriais galiu pasitikėti, kuriuos galiu vadinti sau artimais. Ir šis trejus metus vykęs eksperimentas nedavė tikrai apčiuopiamų rezultatų. Nesijaučiu Šiauliuose savas ir galbūt taip niekada nesijausiu, nes čia atvykau gal ir ne visai savo noru. Žmonės man čia svetimi. Ir žinau, jog negaliu nei vieno dėl to kaltinti, nes juk mes visi esame skirtingi ir esu pats dėl to kaltas. Bet savęs negaliu pakeisti - bandžiau jau daug kartų ir nepavyko.
- Atleiskite, jei kartais elgiuosi keistai ar nesuprantamai - toks jau esu. Man reikia daug laiko, kad įgyčiau pasitikėjimo kitu žmogumi ir jam galėčiau atverti širdį. Bet jeigu Jums kada nors bus sunku, galite drąsiai prieiti prie manęs ir pasišnekėti. Stengsiuosi padėti ar patarti kiek galėdamas.
- Labai pasiilgstu Tytuvėnų, ypač nuostabios gamtos ir neskubėjimo, brangių žmonių. Mieste gyvenu greitu gyvenimo tempu, kuris mane žlugdo visomis prasmėmis. Bet žinau, jog gavęs progą nebegrįžčiau atgal ten, nes čia turiu geriausias galimybes mokytis ir ten yra likę skaudūs išgyvenimai, kurie turi ir turės didžiulės įtakos mano charakteriui. Iš kitos pusės nesu miestietis ir toks niekada nebūsiu. Tad kuo man lemta būti: svetimam, gyventi kryžkelėje - tarp miesto ir kaimo, ar ne?
