(rašau, kol mintys dar šviežios)
Turbūt kiekvienam buvusiam mainų moksleiviui geriausia dovana būtų galimybė sugrįžti bent kuriam laikui į savo mainų šalį, pas savo host-šeimą, host-draugus, host-miestą ir host-t.t. Aš ne išimtis, todėl ilgai laukiau progos grįžti atgal į Prancūziją, kadangi prisiminimai iš šios šalies dar per daug gyvi mano širdy, kas galbūt netgi šiek tiek apsunkino mano readaptaciją Lietuvoje.
Nepaisant mano pastarojo laiko vidinių problemų, buvo gera sugrįžti pas Mayer'ius. Džiugu buvo išgirsti, jog jiems regis, kad niekada nebuvau išvykęs. Tą patį pasakė ir du mano host-klasiokai, su kuriais buvo labai gera susitikti sekmadienio vakarą ir suvalgyti tarte-au-citron mano miestelio pattiserie. Negalėjau nė pats patikėti, kaip greitai „atsigamino” primiršti prancūzų kalbos įgūdžiai! Kiek prisimenu, vos kelis žodžius teko pasakyti angliškai, daugiau viską šnekėjau varliaėdžių kalba. Be to, simboliškai pirmą sykį buvau pašventintas prancūziškus virtuvės - paragavau sraigių, ko anksčiau per mainus neteko daryti. Skonis kažkuo priminė moliuskus. Skanus padažas labai pagardino patiekalą, bet nežinau, ar dar kartą norėčiau šio patiekalo. Tiesiog atrodo, jog žmogaus nueita toli ieškant naujų skonių.
Gal šiek tiek liūdna buvo tas keistas jausmas, kurį pajutau viešėdamas pas savo host-šeimą. Tiesiog atrodė, jog ten esu tik svečias, o nebe jų šeimos dalis(nors jų elgesys su manimi buvo kaip visuomet švelnus, draugiškas, nepriekaištingas). Gal tai dėl to, jog aš pasiprašiau pas juos atvykti, o ne jie mane pakvietė? Kaip bebūtų, liūdnai suvokiau, jog mano mainai TIKRAI baigėsi ir tos saldžios praeities nebesugrąžinsiu. Poetiškai tariant, sugriuvo idealus mainų pasaulis. Bet gal tai padės man gyventi Lietuvoje? Gal tai padės užbaigti mane žudančius panikos priepuolius?
Visgi šį įrašą rašau prisimindamas vakarykštės ir šios dienos išgyvenimus. Pabuvęs pas Mayer'ius nuo šeštadienio iki trečiadienio, vakar išvykau į Lyoną, kur praleisiu 3 dienas(rytoj anksti išskrendu į Vilnių per Barseloną), todėl esu apsistojęs nedideliame viešbutuke. Žinoma, prieš čia atvykimas galvojau, jog bus labai lengva surasti savo viešbutį, todėl pernelyg nesistengiau susirasti, kur tiksliai jis yra. Deja, padariau didžiulę klaidą, kuri man kainavo vos ne 3 valandas vaikščiojimo pirmyn-atgal po Perrache stoties rajoną, juo labiau buvau nuklydęs visai į kitą pusę, nei reikėjo. O kol dar radau išėjimą iš tos pačios stoties.. Galvojau, gyvas iš ten neišeisiu!..
Visą tą laiką, kol esu vienas, turiu laiko apmąstymams. Pajutau didžiulį vienatvės jausmą, nors ir esu dvimilijoniniame mieste. Tiesiog eidamas iš vienos metro stoties atsiminiau pirmąjį „Baltos drobulės” skyrių, kur Antanas Garšva išeina iš metro kartu su kitataučių minia. „Esu lietuvis kaukas”, ”persodintas akacijos krūmus” - teigia Garšva. Ir tą akimirką suvokiau, kokia yra tragiška emigranto lemtis! Tu nieko neturi: nei Tėvynės, nei Šeimos, nei Draugų - Tu esi Vienas. Tu niekam nerūpi šiame milijoniniame mieste. Niekam Lyone nerūpi mano jausmai. Šalti žmonių veidai vaikšto gatvėmis. Tačiau jie gali jaustis saugūs, nes grįžę naml ras brangius žmones. Ak, kokia baisi ta vienatvė, kai nieko nėra šalia tavęs! Suprantu, kokį baisų skausmą išgyvena tie senukai, kuriuos lanko Maltos ordino savanoriai! Jeigu man sunku vos kelias dienas pabūti vienam, tai ką turi jausti žmonės, kurie taip gyvena ne vieną dešimtį metų?!
Sykį per anglų pamoką rašėme esė, kokie studijų užsienyje privalumai ir trūkumai. Žinoma, išmoksti gerai užsienio kalbą, studijos garantuoja karjerą ateity, pažinti naujas kultūras. Prisimenu, kaip lengva ranka parašiau „susirandi naujų draugų”. Taip, lyg užsienyje ten visiems būtų labai įdomu, kas ir iš kur Tu, jei nemoki labai gerai išsiskirti iš kitų ir jei nesi stipri asmenybė.. Prisimenu, jog skaitydamas užsienyje bestudijuojančių Facebook įrašus nustebdavau, kaip lietuviai studentai smagiai pašventė, kažką nuveikė ir pan. Tuomet sakydavau, „jiems ką ar užsienis taip nepatinka, jog jie su bendrataučiais trainiojasi? Būčiau jų vietoje, stengčiausi susirasti užsienietiškų draugų!” ir taip panašiai naiviai mąsčiau. Bet dabar suprantu, jog galbūt kai kuriems buvimas su savais buvo ne tik lietuvių kalbos propagavimas, Tėvynės įspūdžiai, bet ir laikymasis kartu, nes tik jie vieni kitiems tikrai rūpi, gali padėti. Juk turbūt daugelis mūsų padėtume į nelaimę pakliuvusiam likimo draugui, ar ne?
Toje pačioje esė kaip trūkumą parašiau Tėvynės ilgesį, kurio taip neįvertinau kaip dabar. Mes, lietuviai, ypač esame prisirišę prie savo gimtųjų vietų, mums pakeisti savo gyvenamą vietą net Lietuvoje gali būti nelengva, ką jau kalbėti apie emigraciją svetur. Gal todėl man nelengva suprasti, jog viena draugė amerikietė per savo 19 metų spėjo pagyventi ne tik JAV, bet ir Puerto Rike, o jos iš Vokietijos atvykusi mama taip pat svarstė dar ir išvykti su ją į Naująją Zelandiją. Mano host-šeima, gyvenanti Saint-Just-Saint-Rambert jau 10 metų, prieš tai irgi gyveno kituose miestuose visai skirtingose vietovėse Prancūzijoje ir dar nėra tikri, ar savo „senatvę” tikrai žada praleisti ten pat. Štai koks skirtumas tarp mūsų ir likusio pasaulio!:)
Kaip nelengva būti emigrantu!
Po šios kelionės, ko gero, turėsiu daug peno apsvarstyti ne tik, ką noriu (nes iš pastaruoju meto įvykių esu linkęs atmesti politikos mokslus kaip galimą variantą, o daugiau nė nebežinau, ką studijuoti..), bet ir kur noriu studijuoti. Ar visgi nebūtų geriau pasilikti ten, kur Tu jautiesi esąs saugus namuose, kad ir kokie „šlykštūs ir visuomet nepatenkinti” tie tėvynainiai būtų?
Štai tokios mano pirmosios gyvenimo patirtys.
