Jau pavasarį kilo
mintis vasarai kur nors pabėgti nuo miesto triukšmo, mokslų, užsiėmimų, o
labiausiai – nuo širdies graužaties. Jau kurį laiką gyvenau su nerimo jausmu,
prasidėjusiu dar rugsėjį. Greičiausiai tai naujo gyvenimo etapo pradžios
jausmas – suvokimas, jog tik tu dabar esi atsakingas už savo būtį. Tačiau niekaip
neradau ramybės, nežinodamas, ko visgi tikiuosi iš to gyvenimo? Šio jausmo
lydimas nusprendžiau pateikti paraišką į Work&Travel
USA programą ir vasarą praleisti Yellowstone
parke, Wyomingo valstijoje JAV šiaurėje. Idėja savo vasarą praleisti gamtoje,
žygiuojant po kalnus, be to, dar ir su galimybe užsidirbti pinigų darbuojantis
virtuvėje (bei taip pat įgyti naudingų įgūdžių ir sužinoti galbūt naujų receptų)
viliote mane viliojo. Norėjau pabėgti į vietą, kur mane supa tyla, širdy ramybė
ir jauti, jog tau nieko netrūksta.
Kalnai –
štai nuo ko negaliu nuleisti akių vos
nusileidęs Montanos valstijoje. Jaučiu visa būtimi didžiulę trauką kopti į
kalnus. Jaučiu, kaip esu kviečiamas žengti į gyvenimo nuotykį, kur manęs laukia
didžiuliai pavojai. Taip, Išdykėlė Gamta šią vietą apdovanojo nepaprastu
grožiu, tačiau suprasdama Užkariautojo Žmogaus troškimus pastatė kliūčių ruožą,
kurio Žmogaus Ranka kol kas negali įveikti. Tai tankūs miškai, vėsus oras,
šaltas vėjas; elniai, meškos, bizonai, nuo kurių čia neapsaugotas joks turistas.
Galbūt žinodamas, jog turi nuolatos saugotis laukinių žvėrių, suvoki, kad likimo
vadžios yra tik Tavo rankose, ir taip nematoma migla praskrieja pro Tavo
mąstymo laukus, perkeisdama mąstymą ir kitose gyvenimo srityse.
Buvimas
Jeloustoune – tai ramybė, kurios taip ilgai ieškojau. Čia galiu susilieti su
gamta – tapti mažyte jos dalimi. Stebiu ledynmetišką voverę, bėgančią su
didžiulu riešutu letenose; girdžiu strazdą giesmininką, giedantį mums gerai
žinomą melodiją; einu nesibaigiančiu pušynu, kur medžių tiek tankiai priaugę,
kad vos matai vaizdą, kur ne kur nuvirtę sausi laibi stiebai, o jų vietoje į
saulę stiebiasi naujos pušys.
- - Na ir
kas, kad išsiverš tas ugnikalnis, jei ką, bent mirsime pačioje gražiausioje
pasaulio vietoje, - man taria vienas parko darbuotojų, paklaustas, ar tiesa,
jog artimiausiu metu išsiverš netoliese įtariai miegantis ugnikalnis. Ir aš jam
pilnai pritariu.
Dabar suprantu, kodėl čia vasarai darbuotis atvyksta ne tik jaunimas iš JAV, Rytų Europos ar Pietryčių Azijos, bet ir penkiasdešimtmečiai, sutuoktinių poros, kurie, kaip ir aš, dirba už minimalų atlyginimą. Visą fizinį nuovargį, vidutinišką buitį atperka nepaprastas gamtos grožis.
Mane pagauna
suvokimas, jog kuo dažniau Žmogus sugrįžta į gamtą, tuo viskas labiau susistato
į savo vietas. Išsilygina visos gyvenimo linijos - pradedi suprasti, ko nori iš
gyvenimo, kokie tavo tikslai, svajonės, kas pats esi, - ir neabejoju, jog
grįžęs namo į didmiesčio džiungles jau žinai, ką toliau daryti.
Nors čia dar esu
vos savaitę, jaučiu, jog Jeloustounas – tai mano time of my life. Džiaugiuosi radęs sielos namus, kur gera būti.
