2012 m. balandžio 28 d., šeštadienis

Šiek tiek neprancūziškai*

Nors šis blog'as sukurtas pasidalinti mano įspūdžiams Prancūzijoje, tačiau pagautas įkvėpimo nusprendžiau pasidalinti savo mintimis apie pasaulį.

Šiandien buvau išvykęs į Lyoną susitikti su YFU moksleiviais, atvykusiais į Prancūziją. Į mano organizuotą susitikimą atvyko Maximiliano iš Meksiko, Valentine iš Venezuelos ir Marie iš Čekijos. Į Lyoną atvykau vos ne 13val., nes iš vakaro buvau sumaišęs traukinių tvarkaraščius ir Saint Etienne turėjau vos ne valandą praleisti laukdamas traukinio. Kaip bebūtų, susiradę vieni kitus Lyone nuėjome į parką prie geležinkelio stoties, kur papietavę sumuštiniais ir kiek paplepėję išsiruošėme į kino teatrą. Trijulė panorėjo eiti į filmą "The Avengers"(liet. „Keršytojai" ar kažkas tokio) pagal Marvels komiksus. Skaitytojas galbūt susimąstys, kodėl gi pradžioje rašiau, jog kalbėsiu ne apie Prancūziją, jeigu apie ją kalbu. Šis filmas ir yra tai, apie ką norėčiau pašnekėti.

Nors šio filmo galo nemačiau, kadangi turėjau skubėti į traukinį namo, bet pabaigą galima puikiai numanyti. Tiesa, nors filmas buvo prancūziškai įgarsintas, manau, jog supratau viską.
Filme pasakojama apie super-heroes - Iron Man, the Hulk, Thor, Captain America, kurie susiburia į komandą, kadangi atsirado blogiukas, norintis sukelti pasaulinį karą/tapti super-galingu ar kažkas pan. Tolimesnė eiga tipiška: įvyksta mini-supermūšis, kuriame superherojai parodo savo jėgas, pagauna blogiuką, bet vėliau vieni su kitais pradeda pyktis, blogiukas ištrūksta ir vėl turi kovoti.
Nors pabaigos nemačiau, tačiau 100% esu įsitikinęs, jog laimėjo "geriečiai"ir jie išgelbėjo pasaulį. Filmas man pasirodė per daug banalus, tipiškas ir amerikietiškas(no offense JAV, bet tiesiog sakau tiesą). Žinoma, esmė ne tame.

Bežiūrėdamas šį filmą, suvokiau, kodėl amerikiečiai taip myli savo šalį. Juk esame girdėję apie amerikiečius turistus, kurie išvykę į kitas šalis elgiasi arogantiškai, žemina kitus, teigia, jog Amerika geriausia ir pan. Jų elgesio nesiimsiu komentuoti, kaip ir nekalbėsiu, ar tai gerai, ar ne. Esmė tame, iš kur šis elgesys ateina.

Visi gerai žinome, jog amerikiečiai pamišę dėl komiksų. Juose pasakojama apie tuos pačius super-herojus, kurie kiekvieną dieną didvyriškai gelbėja pasaulį nuo blogiukų. Įsivaizduokite, jeigu perskaitytumėte komiksą apie kokį Captain America, kuris išgelbėja jauną merginą nuo kokios pabaisos, juk kiekvienas suvoktume, jog jis pasielgė teisingai. Kai tokių komiksų yra šimtai, imtumėme tikėti, jog ten, kur mes gyvename, yra teisingumas. Pridėkime propogandinius filmus, vaizduojančius, jog kituose kraštuose, kaip SSRS, egzistuoja neteisybė ir ką gauname? Ogi tai, jog mūsų šalis yra pilna teisinga, todėl ja galime didžiuotis. Na, o didžiuodamiesi kuo nors juk mes dažnai mėgstame pašiepti mūsų kaimynus, taip dar labiau įrodydami, jog mes gyvename geriau nei kiti.

Neimsiu kritikuoti amerikietiško elgesio. Esu už tai, kad kiekvienas iš mūsų turėtumėme mylėti savo gimtąjį kraštą. Yra posakis, jog tikslas pateisina priemones. Nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Jeigu JAV tokiu būdu įteigia savo žmonėms, jog JAV yra teisinga ir gera šalis, - argi tas būdas iš esmės yra blogas? Suprantama, galbūt tai tiesiausias kelias į paprastas širdis.

Kaip bebūtų, ne apie tai norėčiau pakalbėti.
Kasdien Lietuvoje girdime(galbūt jau tai net ir spėjo pabosti)apie masinę emigraciją, kurią sukelia prasta ekonominė situacija, valdžios elgesys ir pan. Interneto portaluose gali pasiskaityti nemažai komentarų, kaip Kubilius gyvenimą sugriovė, kaip žmonės varo iš ir ant Lietuvos. Pačios emigracijos nepeiksiu - pritarsiu nuomonei, jog gerai, kad žmonės išvažiuoja, nes taip jie gali pažinti pasaulį, pasikeisti, pasisemti naujų idėjų, grįžti į Lietuvą, kur jas galėtų realizuoti. Tačiau niekada nepateisinsiu tų, kurie stumia ant savo Tėvynės. Tėvynė - tai vieta, kur Tu visada gali jaustis savas, kur žinai, kad tau gera. Tėvynė yra tik viena. Kas ją pažemina, tas parodo savo niekšiškumą. Praradai darbą, praradai namus, valdžia Tau sugriovė gyvenimą, todėl išvyksti į Angliją. Kaip ir minėjau, emigracijoje nematau nieko blogo. Tačiau išvykęs, būk geras, nepasakok, kokia Lietuva yra bloga, kokie lietuviai kvaili, jog sėdi bananų respublikoje, kai pats Tu nieko nepadarei, kad šią situaciją pakeistum. Esu įsitikinęs, jeigu kiekvienas iš mūsų pasistengtų kažką padaryti dėl savo šalies, mes ją greitai paverstume viena geriausių vietų Žemėje gyventi.

Štai priėjau prie to, ką norėjau pasakyti. Veikime kuo daugiau(redaguota skaitytojos pasiūlymu)! Veikime ką nors! Gražinkime Lietuvą, darykime ką nors, kad galėtume savo šalimi didžiuotis. O kultūrinės patirties savo darbams turime daug, kadangi mūsų istorija labai ilga ir įvairi. LDK laikai, XIXa. sukilimai, Vasario 16-oji, partizaninis karas, trėmimai, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji - tai parodo, jog lietuviai yra tikrai drąsi tauta, nes ne kartą ėmėsi ginklo ir aukojo savo gyvybės vardan Tos.
Garsinkime Lietuvą pasauliui! Ir pamatysime, jog net ir čia gera gyventi!


*įrašo autorius yra žmogus, išreiškiantis meilę savo šaliai taip, jog neįžeistų kitų valstybių, tautų, žmonių(trumpiau tariant, jis patriotas). Be to, autorius šiame įraše nieko blogo nenorėjo pasisakyti prieš JAV, kurią svajoja aplankyti

2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis

Encore: le Sud de la France!

Bonjour visiems!
Myliu Prancūziją, nes čia atostogos moksleiviams ilgos! Šv. Velykų atostogos truko vėl net 2 savaites, tad kol įspūdžiai gyvi, pasistengsiu pasidalinti įspūdžiais, ką per jas nuveikiau :)


Pirmoji savaitė:
Nenuveikiau daug darbų, tačiau stengiausi paruošti lietuviškuosius namų darbus. Didžiuojuosi, jog išsprendžiau fizikos uždavinius dviems mėnesiams į priekį, todėl iki rugsėjo šiam dalykui galiu sakyti au revoir!
Be namų darbų buvau išvykęs pažaisti badmintono su savo host-broliais, skaičiau knygas. Kiek įdomesnė diena buvo šeštadienis, kai su Judith, australe mainų moksleive, atvykusia kartu su manimi į Prancūziją, ėjome pasivaikščioti ~15km. iki Andrezieux pilies(šiame mieste tarp kitko yra ir mūsų licėjus).




Antroji savaitė:

Po savaitės beveik-nieko-veikimo su host-šeima išvykome į Pietų Prancūziją, Sanary sur Mer kurortą, kuriame namelį Annei paskolino jos gera drauge. Nors namelis taip ekstremaliai mažas, bet kas čia tokio, kai jame tik miegi, o visą dieną praleidi svetur? :)

Pirmoji diena(sekmadienis)


Kadangi mano host-šeima mėgsta pradėti keliones anksti ryte, išvykome 8:30val. Pradžioje kelias buvo nekoks - teko važiuoti kalnuotomis vietovėmis, kurios garsėja blogais orais: aukštis, rūkas, siauras kelias, pilnas sniego, pakelių grioviuose nuvirtusios mašinos nesuteikė ramybės. Bet, laimei, viskas praėjo sėkmingai ir po kiek laiko jau važiavome autostrada.
Sanary sur Mer mus pasitiko nelabai gerais orais - ~17 laipsnių šilumos+mistralis, kuris, kaip mums kepyklos pardavėja teigė, užsitęs iki savaitės galo. Tad apie pasilepinimą prie jūros ir maudymąsi galėjau užmiršti.

Antroji diena(pirmadienis)


Žinote, kiekvieną sykį suglumstu, kai tenka versti į lietuvių kalbą žodį marcher, nes pakolkas nerandu lietuviško atitikmens, ką mes su host-šeima veikiame kas du mėnesius ir tai, ką mes darėme pirmadienį. Galbūt tai pasivaikščiojimas po kalnus(nors pasivaikščiojimas skamba kaip ramus, svajingas ėjimas), o gal tai žygiavimas(nors tai skamba labai kareiviškai)?
Ryte susitepėme sumuštinius, pasiruošėme pique-nique ir pradėjome.


Žygiavimas - tai ne tik vaikščiojimas lygumomis, bet ir kopimas į kalnus ir leidimasis nuo jų. Vos atvykus į Prancūziją, man buvo gana sunku greitai vaikščioti nelygiais paviršiais, žiūrėti, kur dedi koją. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu malonumą 'maršuodamas', nes tokiu būdu gali pamatyti daug gražių, civilizacijos nepaliestų vietovių. Ką jau bekalbėti, jei esi Pietų Prancūzijoje!






Po kelių valandų karštyje pagaliau pasiekėme viršukalnę! Kadangi niekada nebuvau aukščio mėgėjas, tai visą šį grožį teko stebėti saugiu man atstumu. Besiilsėdami štai šioje vietovėje pamatėme staiga iš niekur, tai yra iš apačios, atsiradusius 2 uolų laipiotojus. Pažvelgęs su žiūronais pamačiau, jog tokių ekstremalų čia yra gana daug. Apsiginklavę sportbačiais, virvėmis ir įvairiais instrumentais jie kopė uolomis.. Ir staiga taip, kaip man nebūdinga, kilo noras pačiam tai išbandyti.. Mano laimei, tai buvo beveik troškimų išsipildymų diena.. :)








Nusileidę saugiais takais į apačią, nužingsniavome link jūros. Štai matote vaizdą, kuris buvo nufotografuotas iš aukščiau.






Grįždami atgal, pamatėme keliautojus, kopiančius aukštyn uolomis be jokių įrangų. Kelias link mašinos normaliais kelias būtų buvęs labai ilgas, tad nusprendėme ir mes išbandyti patys beveik tai, ką buvome matę anksčiau. Tai nebuvo kopimas stačia uola aukštyn, bet dažnai reikėdavo vaikščioti keturiom galūnėm. Nuostabus jausmas "ir kodėl pogalais tu čia užsimanei ropštis" užplūsdavo, kai pamatydavai, kokiame aukštyje esi, o į viršūnę bijodavai galvą pasukti, kad ala nenukristum. Visgi po viso to labai džiaugiausi, jog išpildžiau savo dienos svajonę bei įveikiau savo baimę :))

Trečioji diena(antradienis)



Dieną pradėjome aplankydami Toulon miestą. Tiesą sakant, man Prancūzijoje yra sunku suvokti miestų dydžius(ypač Pietų Prancūzijoje), nes daugelyje vietovių jie tiesiog šliejasi vienas su kitu. Pietų Prancūzijos pakrantė tankiai apgyvendinta, todėl čia miestai tiesiog suaugę.
Toulon yra svarbus Prancūzijos karinis uostas.
Ryte pasivaikščiojome po šį didmiestį. Turguje mus užkalbino viena sena draugiška prancūzė, kuri norėjo padėti mums, turistams. Ji pasiūlė nuplaukti laivu-autobusu į salelę, esančią čia pat, todėl nusprendėme ten nuvykti!

Kaip ir visuose kituose uostose, šioje salelėje begalė laivelių. Pastebėjau, jog čia gana daug mažų, gražių namelių, kurių, deja, įamžinti nespėjau.


 Grįžę atgal į Toulon pakilome aukštyn funikulieriumi. Iš čia atsivėre visas grožis. Nuotraukoje virš matyti mano minėtas miestų tankumas.. :)

Ketvirtoji diena(trečiadienis)


Kadangi pastarąsias kelias dienas nuolat judėjome, nusprėndeme trečiadienį kiek pasiilsėti. Ryte aplankėme Sanary sur Mer turgų, kuriame galėjai rasti visko nuo drabužių iki maisto.. Kiek vėlėliau pasivaikščiojome nuostabiomis siauromis gatvelėmis :)


Popiet išsiruošėme aplankyti du viduramžiškus Provanso miestelius. Kaip Denis sakė, mums pasisekė, jog esame tokiu metu, kol dar šio regiono tirštai nėra užplūdę turistai. Nuostabios provansietiškos gatvelės, levandos, suvenyrų krautuvėlės, menininkų dirbtuvės.. Dar ir dabar, atrodo, užuodžiu levandas (mm)
Penktoji diena(ketvirtadienis)


Išaušo diena, kurios bene labiausiai laukiau šių atostogų metu! Pagaliau išvykome į Marselį, trečią didžiausią Prancūzijos miestą, garsėjantį savo uostu, futbolu, senamiesčiu ir pietietišku gyvenimu!




Mieste pilna siaurų gatvelių! Be to, čia daug įvairiausių namukų. Ne kartą teko matyti tokių, kurie yra vos vieno normalaus kambario dydžio ir kelių aukštu.. Jiems ryškiai trūksta teritorijos.. :))



Po neilgo parduotuvių turo, nusipirkome po sumuštinį ir pavalgėme aikštėje prie savivaldybės. Sakyčiau, net aikščių čia mažai yra, nes vos radome vietos :)



Po pietų išsiruošėme pasivaikščioti po garsųjį Marselio senamiestį. Siauros, mielos, gražios gatvelės. Pamatėme net pradinės mokyklos karnavalą, kuriame ir mokiniai, ir mokytojai buvo persirengę savo herojų kostiumai bei šventė :) Vėliau aplankėme kvartalą, kuriame buvo filmuotas žinomas Prancūzijoje serialas "Plus Belle la Vie"("Gyvenimas yra gražus" ar kažkas tokio). Tikrame senamiestyje buvo apstu menininkų krautuvėlių, į kurias gali bet kas užsukti ir nuoširdžiai pasišnekėti su pačiais artistais.
Prisipažinsiu, iš trijų didžiųjų Prancūzijos miestų(Paryžiaus, Lyono ir Marselio) Marselis man mažiausiai patiko(nors tai nereiškia, jog man visai nepatiko). Galbūt dėl to, jog man jis pasirodė gana 'purvinas', pilnas šiukšlių, reikalaujantis šiek tiek kosmetinio remonto? Žinoma, čia tik mano asmeninė nuomonė. Galbūt vienos nepakanka pažinti tokį didelį miestą? Pažiūrėsime ateity ^^


Tokia buvo mano antroji kelionė į Pietų Prancūziją. Kiekvienam, vykstančiam į Prancūziją, siūlyčiau čia apsilankyti - yra ką pamatyti.
Mano mokykla kartu su lietuviškais ir prancūziškais namų darbais jau tuoj prasidės.. Bet, laimei, per šiuos du mėnesius vos ne kiekvieną savaitę turėsime po išeiginę dėl įvairių švenčių :))

2012 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis

Comment allez-vous?

Laikas neapsakomai bėga. Tikrai neapsakomai. Atrodo, jog dar tik vakar atvykau į Prancūziją, o šiandien jau regiu, jog praėjo jau pusė laiko - trys mėnesiai. Trys mėnesiai nuostabiausios laimės gyvenime, trys mėnesiai šypsenų ir džiaugsmo, trys mėnesiai nepakartojamų įspūdžių, trys mėnesiai pačių skaniausių pasaulyje pyragų ir patiekalų!


Gyvenime būna visko - ir gero, ir blogo. Be nuostabių akimirkų, turėjau ir liūdnų laikotarpių, sunkių laikotarpių, kai norisi grįžti namo, nes pasiilgai Tėvynės, Šeimos, Draugų, net Gimtosios kalbos, kai labai reikia kieno nors, kam galėtum išlieti savo liūdesį.. Bet negandų akivaizdoje reikia atsitiesti ir žengti pirmyn su šypsena, nes žinau, jog tokio nuostabaus pusmečio galbūt niekada neturėsiu!

Per šiuos tris mėnesius spėjau atrasti antrąją šeimą, antruosius namus, naujus žmones. Žinoma, 3 mėnesiai dar pakankamai nedaug sukurti naujam gyvenimui, bet pirmieji brangių žmonių čia kontūrai jau pradeda ryškėti!

Tad ką gi spėjau nuveikti per šį laikotarpį?

Turbūt jau pats nė gerai neatsiminčiau, tačiau:


* Pirmąsyk važiavau slidinėti!(03 31d.):
Nuo pat grįžimo iš Meaudre svajojau paslidinėti Prancūzijoje. Visų pirma, niekada anksčiau nebuvau slidinėjęs su slidėmis. Antra, norėjau pažinti Prancūzijos kalnus! Džiaugiuosi, kad mano host-šeima tai suprato ir kartu su mūsų miestelio slidinėjimo klubu(mano nuostabai, net tokiuose miesteliuose kaip mano egzistuoja tokie klubai, suburiantys daug žmonių!)išvykome slidinėti į Alpes d'Huez kurortą Alpėse. Žinoma, kelias gana tolimas(apie 3-4val.), todėl reikėjo keltis 4val. ryte.. Kad ir kiek bebūtum pamiegojęs, atsikėlus taip anksti išlikti visą dieną budriam ant slidžių ir žiūrėti, kad neužsimuštum, yra nelengva!
Atvykus į kurortą, gavau nemokamą mūsų miestelio slidininkų klubo nario 3val. trukmės pamoką, per kurią sugebėjau, manau, gana neblogai slidinėti. Bėda ta, jog anksčiau niekada nebuvau slidinėjęs ant slidžių ir kai tau, visiškam nuliui, reikia tuoj pat pradėti slysti nuo statoko šlaito, atsimeni visas maldas ir giesmes.. Kaip bebūtų, tą dieną įveikiau žaliąsias trasas!
Aš - superherojus!


* Aplankiau Nicą!
Mano kelionės po Pietų Prancūziją įspūdžius galite paskaityti kituose įrašuose, tačiau ir dar dabar galiu sakyti, jog esu pakerėtas Pietų Prancūzijos!
Kadangi man šv. Velykų atostogos prasidėjo tik šią savaitę(toliau moksleiviams patariu neskaityti) ir truks netgi 2 savaites, tai su savo host-šeima keliausime vėl į Pietų Prancūzijos kurortą, kuriame dar tiksliai nežinau, ką darysime, tačiau savo kelionės įspūdžiais būtinai pasidalinsiu!


* Vaikščiojau po kalnus!

Mano šeima su dviejom kitom šeimom-draugais sykį į ~2 mėnesius išsiruošia žygiuoti po kalnus. Per 3 mėnesius spėjau jau du sykius "pasivaikščioti". Marche - tai puikus būdas pažinti Prancūzijos gamtą. Nuo pat filmo "L'enfant et le renard" svajojau įžengti į tankų mišką. Kaip bebūtų, 'maršavimas' tikrai(mane)greitai varginantis dalykas. Kai mano šeima jau pripratusi prie ilgų nuotolių, man tai dar gana nelengvas dalykas, kai ilgai leidiesi nuokalnėmis, o paskui kopi vėl į viršų. Vis dėlto gali pamatyti akį veriančių vaizdų!



*Aplankiau Lyoną!

Nors Paryžių norėčiau aplankyti darsyk, tačiau tą patį galiu pasakyti ir apie antrą pagal dydį Prancūzijos miestą Lyoną, kuriame gyvena virš 2 milijonų žmonių. Pirmąsyk jame apsilankiau kiek netikėtai: vieną vasario(???)šeštadienį atsikėliau 10val. ir mano host-tėtis Denis man po pusvalandžio tarė:"Po pusvalandžio važiuojame į Lyoną". Kaip paaiškėjo, ši spontaniška(kaip ir visos)mintis kilo Annei, kuriai ta diena atrodė labai graži. Kaip žinia, dar nevisai pabudęs turėjau tuoj pat susiruošti šiai kelionei.
Lyonas - tai dar romėnų laikus menantis miestas. Atvažiavę jame vaikščiojome siauromis Viduramžių gatvelėmis, knibždėte knibždančiomis turistų ir vietinių. Sužinojęs, kad Lyonas garsėja savo bandėlemis praline brioche, kas reiškia, bandelės, aplietos raudonu cukraus ir migdolų padažų, privalėjau nusipirkti ir paragauti!

Meilė iš pirmo žvilgsnio(ir krimstelėjimo!)

Po to aplankėme garsiąją Lyono katedrą aukštai, ant kalvos, į kurią pakilome funikulieriumi, o vėliau darsyk pasivaikščiojome senamiesčiu.
Tai nebuvo mano vienintelė kelionė į Lyoną. Po savaitės ten pat važiavau visam savaitgaliui susitikti su lietuvaite, mano drauge ateitininke Justina. Buvo labai gera susitikti su tautiete, pasišnekėti išsiilgtąja lietuvių kalba(kadangi lietuviškai galiu šnekuosi tik su savo šeima internetu), aplankyti kelias kitas Lyonos vietas, kaip nerealų brolių Liumjerų, fotografijos išradėjų, muziejų, be to, susitikti su savo draugėmis iš Montbrisono, kadangi atsitiktinai visi tą patį savaitgalį sugalvojome važiuoti į Lyoną!
Žinau, kad Lyone dar tikrai apsilankysiu balandžio pabaigoje, kadangi organizuoju YFU moksleivių mini-susitikimą. Likau taip sužavėtas šio miesto, kad jo kandidatūros taip pat neatmetu ir savo studijoms(nors Lyono Science Po yra gana kairiosios pakraipos)!



*Patapau gourmand!(pranc. gurmanu)
Begyvendamas Prancūzijoje, nori nenori paragauji šią šalė garsinančių pyragų, desertų ir patiekalų. Per šiuos 3 mėnesius jų tiek išragavau, jog jau nė nebeatsiminčiau! Galiu pasakyti, jog tai yra patys skaniausi dalykai, kuriuos esu valgęs savo gyvenime! Kiekvieną sykį Anne, kuri yra nuostabi kulinarė ir šeimininkė, paprašau, kad duotų kokio skanumyno receptą(nors dar nė vieno nesu gavęs:( ). Grįžęs į Lietuvą norėsiu išbandyti kuo daugiau prancūziškų patiekalų, kadangi - leisiu sau pasididžiuoti - pamėgau valgyti gerą ir tikrą maistą!
Kai esi skaniai pavalgęs, esi laimingas, tad nesistebiu, jog prancūzai tokie linksmi žmonės!


3 mėnesiai - tai pusiaukelė. Tikiuosi, manęs laukia dar daug nuotykių, kuriuos patirsiu su man brangiais žmonėmis!
Kaip bebūtų gaila, laikas neapsakomai greitai bėga. Nuoširdžiai prisipažinsiu, - kaip bebūčiau pasiilgęs namų, tačiau grįžti dar labai nenoriu! :(

Bisous!