Atviras laiškas-atsakymas Abiturientei

Gerb. Abituriente,

 

Šiandien per pamoką turėjau progą išgirsti Tavo laišką. Yra keletas dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti su Tavimi:

·         Visų pirma, reikia suvokti, jog gyvenime tik mes esame atsakingi už savo veiksmus. Tai reiškia, jog tu pati pasirenki mokytis daug, kad gerai išlaikytum egzaminus, o ne tėvai, ar mokytojai. Jeigu tu pati renkiesi – tai ko tada reikšti nepasitenkinimą dėl užduodamų namų darbų? Juk mokaisi dėl savęs, o ne dėl kitų. O jeigu mokaisi dėl kitų, tai sveika atvykusi į gyvenimą (ypač kai tau jau 18 metų ir tu pati gali spręsti dėl savo veiksmų), kurį turėsi nugyventi tu pati, o ne kiti. Kai tai suvoksi, tuomet ir krūvos namų darbų neatrodys taip baisiai J

·         Ar žinai, kodėl Leninas įvykdė 1917m. spalio revoliuciją, kodėl Hitleris sugebėjo ateiti į valdžią 1933m. ir kodėl abu įvedė totalitarinius režimus, atnešusius II-ąjį Pasaulinį karą, kartu su milijonais žuvusių nekaltų žmonių, Holokaustą, tremtis ir pan.? O todėl, jog jie sugebėjo įtikinti mokslo neragavusias žmonių galvas (kadangi mokslas tais laikais buvo sunkiai prieinamas didžiajai daliai visuomenės) savo teisybe. Jeigu žmonės būtų buvę protingi, ar manai, jog jie būtų leidę įsiviešpatauti naciams, bolševikams? Ne. Tai ir parodo, kodėl šiuolaikiniam žmogui yra reikalingas švietimas. Žinoma, galbūt gyvenime mums neprireiks nei funkcijų, nei tikimybių, galbūt po mokyklos baigimo apie II pasaulinį karą ir gyvenime nebediskutuosi, tačiau šie dalykai skatina MĄSTYMĄ, kuris ir neleidžia įsivyrauti visokiausioms blogybėms. Be to, mokykloje per pamokas mokomės pažinti aukštąją kultūrą, žinoti dalykus, kurių reikia išsilavinusiai asmenybei. Šios pastraipos pabaigai norėčiau pacituoti Mariaus Ivaškevičiaus pjesės, kurią, ko gero, ir Tu skaitei, personažo Pokšto mintį: „tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse. O rašto nepažinimas – tai ariamo jaučio suvalgymas“ (Apskritai, pati knyga kalba, kas atsitinka, kai žmogus nepažįsta mokslo, tad vertėtų ją perskaityti)

·         Sveikinu, Tu mokaisi jau 162 metus gyvuojančioje Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje, kuri, anot žurnalo „Veidas“ yra 11 ar 12 geriausia gimnazija Lietuvoje(nors, mano manymu, vertinant ne tik pagal egzaminų rezultatus, ji turėtų būti daug aukštesnėje vietoje). Regis, prieš ateidama mokytis čia turėjai žinoti, jog Janonyje reikės daug mokytis. Tie, kurie pasikakina[1] prastesniais rezultatais, gali rinktis atitinkamo lygio gimnazijas. Mūsų gimnazija jau daug metų ruošia ne vidutiniokus, bet aukštus rezultatus siekiančius moksleivius. Pati minėjai, jog mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Tad norėdama gerai išlaikyti egzaminus, turėsi daug daug mokytis. Taip, galbūt nuo to nukentės asmeniniai rezultatai, bet juk tu aukoji savo laiką dėl geros ateities, ar ne? Ar didelių pastangų neturėtų atpirkti ateityje gerai apmokamas darbas, materialinė gerovė? Paklausk bet kurio daug pasiekusio žmogaus ir jis atsakys, jog daug pasiekė ne švilpaudamas vėjais, o tik per savo prakaitą, sunkų darbą. Jei su tuo sutinki, tuomet problemų kaip ir nėraJ

·         Visiems pasitaiko sunkių akimirkų. Prisipažįstu, ir man būna, jog, atrodo, nebeištversi. Bet argi geriau tokiom akimirkom nebūtų geriau pasidaryti sau laisvą valandėlę, pasvajoti, skirti laiko apmąstymams, tądien neberuošti namų darbų ar pasiimti reabilitacinę dieną, kad pasiilsėtum ir ateitum į mokyklą žvali, pasiruošusi mokytis? O gal, iš kitos pusės, turėtum verčiau pasižiūrėti savo darbų grafiką? Šiandien dažnai moksleiviai skundžiasi kalnais namų darbų, kai tuo tarpu iki pat 2val. nakties sėdi prie Facebook‘o. Esu tikras, jeigu laiką teisingai susiplanuosi, tai spėsi ir paruošti namų darbus, ir pakankamai išsimiegoti, o kompiuteris baisiausiu atveju gali ir palaukti. Mes nei vienas nesame tobulas ir tobulybės niekada nepasieksime. Tačiau galime suvokti, jog mes esame nuostabūs ir unikalūs tokie, kokie esame. Kiekvienas žmogus turi savo pliusų ir minusų, todėl nei vienas nėra absoliučiai geras ar blogas.  Visko apglėbti taip pat nesugebėsime, būti geriausi visuose dalykuose tikrai negalėsime, todėl geriau išskirstyti prioritetus (ar žinojai, jog daugiausiai pasiekė tos kompanijos, kurios savo dėmesį sutelkė ties konkrečiu produktu ir rinka, o ne tos, kurios stengėsi apimti viską?).

·         Be to, jeigu visus 12 metų mokeisi tikrai sąžiningai ir stabiliai, neturėtum dėl nieko jaudintis – egzaminus tikrai gerai išlaikysi. Na, jei mokytis pradėjai tik 12 klasės pabaigoje, tuomet, ko neprivalgei, to neprilaižysi jau.

 

Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano laiškas Tau padės pakeisti požiūrį į mokslus, egzaminus ar patį gyvenimą. Ir atsimink, kad tik tu pati esi atsakinga dėl savo pasirinkimų ir ateities.  Pabaigai pasidalinsiu Styvo Džobso žodžiais, kuriuos jis pasakė Stanfordo universiteto baigimo proga:

„Your time is limited. So don't waste it living someone else's life. Don't be trapped by dogma which is living with the results of other people's thinking. Don't let the noise of others opinions drown out your inner voice. And, most important, have the courage to follow your heart and your intuition. They somehow already know what you truly want to become. Everything else is secondary“.

 

Sėkmės.

P.s. siūlau pasiklausyti šitos dainos apie tai, kaip kartais būna nelengva (į video gali nekreipti dėmesio).

 

---

[1] Liet. Pasitenkina (iš K. Donelaičio „Metų“)

Napoleono ambicijos. Pasauliui reikia holdenų!

ŠALTINIS A.
Ištrauka iš Džeromo Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“

Fibė tylėjo. Jeigu ji neturi ko pasakyti, netaria nė žodžio.
— Ir dabar man patinka,— sakau aš.— Štai dabar. Sėdėti su tavim, plepėti apie visokius...

— Juk tai netikra!

— Kaip netikra! Tikrų tikriausia! Kodėl tai negalėtų būti tikra? Prakeikimas! Sakyk, ką

nori, žmonės niekad netiki, kad tai tikra! Velniškai man visa nusibodo!

— Nesikeik. Na, gerai, pasakyk dar ką nors. Pasakyk, kuo norėtum būti? Mokslininku,

advokatu ar dar kuo.

— Mokslininku negalėčiau būti. Aš negabus.

— Tai advokatu — kaip tėtė.

— Advokatu gal ir neblogai, bet manęs netraukia,— sakau.— Tikrai, advokatu būtų

neblogai, jeigu visą laiką gelbėtum nekaltų žmonių gyvybes ir panašiai, bet kad advokatai

to nedaro! Jie tiktai kala pinigus, žaidžia golfą, lošia bridžą, perka automobilius, geria

martinį ir vaikšto užrietę nosis. Ir dar ne viskas. Net jeigu ir gelbėtum žmones nuo

mirties, ir visa kita, iš kur gali žinoti, ar gelbsti juos, kad išgelbėtum, ar tik todėl, kad

pasidarytum garsiu advokatu, kurį visi, pasibaigus teismui, apstoja, plekšnoja per petį,

sveikina, fotografuoja ir taip toliau, kaip rodo tuose prakeiktuose filmuose. Iš kur gali

žinoti, ar neapsimetinėji. Tai ir yra didžiausia bėda, kad negali žinoti.

Nežinau, ar Fibė suprato, ką aš jai norėjau pasakyti. Juk ji dar visai maža. Tačiau ji bent
klausėsi. Nėra dar taip bloga, jeigu tavęs kas nors klausosi.
 — Tėtė tave užmuš! Tikrai užmuš,— sako ji. Tačiau aš jos nesiklausiau. Man atėjo į
galvą viena mintis — beveik beprotiška mintis.
— Žinai, kuo aš norėčiau būti?— sakau.— Žinai, kuo norėčiau būti? Jeigu būtų mano,
po velnių, valia?
— Na, kuo? Tik nesikeik.
— Žinai tą dainelę: „Jei kažkas kažką sugavo vakare rugiuos...“ Prisimeni? Aš norėčiau...
— Ne taip. „Jei kažkas kažką sutiko vakar rugiuos“!— sako Fibė.— Tai eilėraštis. Roberto Bernso.
— Aš žinau, kad tai Roberto Bernso eilėraštis.

Jos buvo teisybė. Iš tikrųjų „Jei kažkas kažką sutiko vakare rugiuos“. Bet tada aš to nežinojau.
— 0 aš maniau, kad „jei kažkas kažką sugavo“,— sakau.— Bet nesvarbu. Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų ir nė vieno žmogaus — nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus. Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, kad tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS B
Edvardas Munchas, „Klyksmas“(1893m.-1910m.)

 

Esu įsitikinęs, kad jeigu Munchas gyventų šiandien, šiai žmogystai reiktų atlikti žandikaulio sukabinimo operaciją.

Iš kitos pusės, nesakau, koks baisus yra mūsų pasaulis. Taip, yra baisus, bet dar neabsurdiškas. Dar visgi esti nemaža gerų žmonių. Ir, ko gero, jų visuomet bus. Nes visada atsiras idealistų, kovojančių su pasaulio neteisybėmis.

___________________________________________________________________________________



ŠALTINIS C
Iš Lauryno Grušo autobiografijos

Kiekvienas žmogus yra išgyvenęs tokių akimirkų, kurių niekada neužmiršta, kurie yra taip giliai įsirėžę atminty ir tu pats nežinai, kodėl.

Žinau, kad visą savo neilgą gyvenimą(ir dar dabar)mėgdavau svarstyti apie pasaulį, jo veikimo principus. Sykį būdamas 12-13 metų skaičiau enciklopediją apie žymius istorijos įvykius pasaulio istorijoje. Galbūt man labai įstrigo Napoleono žygiai, valdymas. Ir staiga man šovė mintis - Napoleonas save įamžino pasaulio istorijoje! Jo niekas niekada nepamirš! Ir tuomet susimąsčiau apie save: aš esu niekuo iš kitų neišsiskiriantis asmuo; nieko nepadariau pasauliui, kad jis apie mane žinotų. Vieną dieną mirsiu, kaip mirė milijonai visais laikais. Mano kūnas supus, iš manęs nieko neliks ir aš liksiu dar viena dulke šioje pasaulio dykumoje. Ateities žmonėms aš nebeegzistuosiu. Tad ar kiekvienas mano žingsnis yra ko vertas?

Pamenu, kaip tąsyk likau sukrėstas šio suvokimo. Žinote tą jausmą, kai kažkas viduje lyg širdį spaudžia, jautiesi, lyg būtum šaltu vandeniu aplietas? Lyg prieš akis tau atsivertų kažkokia paslaptis, kurią nedaugelis galbūt atranda.
Tuomet aš sau prižadėjau, kad padarysiu viską, jog žmonės mane atsimintų. Svajojau, kad apie mane žinotų taip kaip apie Napoleoną. Antraip mano gyvenimas nieko nevertas.
Tas pažadas paliko gilų įspaudą mano atminty. Galbūt dėl to stengiausi visą laiką parodyti kitiems, ko aš esu vertas. Turbūt ir studijuoti politikos mokslus buvo viena iš ambicijų, kuria įrodyčiau kitiems kažką. Bet praeitą rudenį teko išgyventi įvairių nutikimų, kurie man parodė, jog taip eidamas aš nieko nepasieksiu. Buvo skaudu suvokti, jog daug laiko praleidau gana nereikšmingai.
Dabar pradedu suprasti, jog mano gyvenimas - tai ne kovos laukas(turi praeiti laiko, kol aš tai pilnai įsisavinsiu) ir kad aš neprivalau sau ar kam nors kitam kažko įrodinėti. Neprivalau tapti įžymus ir pasiekti napoleoniškąjį lygį, kad jausčiausi laimingas. Nes laimė - tai kai esi laimingas Tu su šalia Tavęs esančiais mylimais žmonėmis. Kai vaikiškai džiaugiesi. Kai lauki kiekvienos dienos ryto. Kai eini į mokyklą, darbą su šypsena. Kai nori gyventi.
Laimė nepasiekiama užsibrėžiant napoleoniškus tikslus - tiesiog galima ja gyventi - tai ne akimirką, o visą gyvenimą trunkantis jausmas.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS C
Iš dienoraščio

Dažnai susimąstau, kodėl mes taip žavimės praeitimi, kad ir netolimąja(80's, 90's), bet nesame patenkinti dabartimi. Šiandien visą vakarą klausausi Pink Floyd'ų(kurie ir įkvėpė mane parašyti šį įrašą). Kodėl mes, XXI amžiaus žmonės, dažnai klausomės Queen'ų, Pink Floyd'ų? Nes tai buvo grupės, kurios dainavo apie savo laikmetį, apie tai, ką mato aplinkui, apie savo jausmus, apie to laiko neteisybes, krizes. Kodėl mes peikiame didžiąją dalį šiuolaikinių atlikėjų, grupių, žvaigždučių, įžymybių? Nes jie nedainuoja apie dabartį, apie tai, ką mato aplinkui, apie savo jausmus, apie dabarties neteisybes.

Todėl norėčiau pakviesti KIEKVIENĄ, kuris turi kažkokią nuomonę apie save, kitus, pasaulį ir pan. IŠREIKŠTI NUOMONĘ apie tai. Kurkite muziką, dainuokite dainas, tapykite, šokite, filmuokite, statykite spektaklius, kino filmus, operas, baletus, kurkite performansus. Sukurkime kritinę masę(man gražiai skamba šita frazė) žmonių, kurie turėtų idealų, svajonių, idėjų, kaip pakeisti, pagražinti šį pasaulį.

Houldenas su savo idealais atsigulė į psichiatrijos ligoninę. Galbūt tas pats gresia ir man ir tiems, kurie bandysime keisti pasaulį(žinoma, pirmiausia pradėsime nuo savęs!), tačiau visa tai verta mūsų pastangų. Net jei ir ateities vaikai apie mus neskaitys enciklopedijose, bet vis tiek verta. Kad prieš guldami į karstą galėtume būti ramūs, jog padarėme visa, ką galėjome, kad pasaulyje egzistuotų meilė, taika, kad būtų pasirūpinta tais, kuriems trūksta apkabinimo, užuojautos, supratimo. Kad pašalintume neteisybę, netikrumą, pavydą, neapykantą. Kad kiekvienas žmogus jaustųsi reikalingas ir mylimas. Kad prieš šv. Petro vartus stovėtume drąsūs.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS D
Iš gyvenimo

Nežinau, ar būsiu melagis, ar prezidentas, ar žurnalistas, ar politikas, ar verslininkas, ar dainininkas, ar aktorius. Žinau, kad norėčiau gyventi prie bedugnės ir saugoti šalia žaidžiančius vaikus, kad jie ten nenukristų.. Nors pats dažnai realybėje juos nuo ten stumdau.. Ir pats dažnai užsidedu kaukę.

Svetur

(rašau, kol mintys dar šviežios)

Turbūt kiekvienam buvusiam mainų moksleiviui geriausia dovana būtų galimybė sugrįžti bent kuriam laikui į savo mainų šalį, pas savo host-šeimą, host-draugus, host-miestą ir host-t.t. Aš ne išimtis, todėl ilgai laukiau progos grįžti atgal į Prancūziją, kadangi prisiminimai iš šios šalies dar per daug gyvi mano širdy, kas galbūt netgi šiek tiek apsunkino mano readaptaciją Lietuvoje.

Nepaisant mano pastarojo laiko vidinių problemų, buvo gera sugrįžti pas Mayer'ius. Džiugu buvo išgirsti, jog jiems regis, kad niekada nebuvau išvykęs. Tą patį pasakė ir du mano host-klasiokai, su kuriais buvo labai gera susitikti sekmadienio vakarą ir suvalgyti tarte-au-citron mano miestelio pattiserie. Negalėjau nė pats patikėti, kaip greitai „atsigamino” primiršti prancūzų kalbos įgūdžiai! Kiek prisimenu, vos kelis žodžius teko pasakyti angliškai, daugiau viską šnekėjau varliaėdžių kalba. Be to, simboliškai pirmą sykį buvau pašventintas prancūziškus virtuvės - paragavau sraigių, ko anksčiau per mainus neteko daryti. Skonis kažkuo priminė moliuskus. Skanus padažas labai pagardino patiekalą, bet nežinau, ar dar kartą norėčiau šio patiekalo. Tiesiog atrodo, jog žmogaus nueita toli ieškant naujų skonių.

Gal šiek tiek liūdna buvo tas keistas jausmas, kurį pajutau viešėdamas pas savo host-šeimą. Tiesiog atrodė, jog ten esu tik svečias, o nebe jų šeimos dalis(nors jų elgesys su manimi buvo kaip visuomet švelnus, draugiškas, nepriekaištingas). Gal tai dėl to, jog aš pasiprašiau pas juos atvykti, o ne jie mane pakvietė? Kaip bebūtų, liūdnai suvokiau, jog mano mainai TIKRAI baigėsi ir tos saldžios praeities nebesugrąžinsiu. Poetiškai tariant, sugriuvo idealus mainų pasaulis. Bet gal tai padės man gyventi Lietuvoje? Gal tai padės užbaigti mane žudančius panikos priepuolius?

Visgi šį įrašą rašau prisimindamas vakarykštės ir šios dienos išgyvenimus. Pabuvęs pas Mayer'ius nuo šeštadienio iki trečiadienio, vakar išvykau į Lyoną, kur praleisiu 3 dienas(rytoj anksti išskrendu į Vilnių per Barseloną), todėl esu apsistojęs nedideliame viešbutuke. Žinoma, prieš čia atvykimas galvojau, jog bus labai lengva surasti savo viešbutį, todėl pernelyg nesistengiau susirasti, kur tiksliai jis yra. Deja, padariau didžiulę klaidą, kuri man kainavo vos ne 3 valandas vaikščiojimo pirmyn-atgal po Perrache stoties rajoną, juo labiau buvau nuklydęs visai į kitą pusę, nei reikėjo. O kol dar radau išėjimą iš tos pačios stoties.. Galvojau, gyvas iš ten neišeisiu!..

Visą tą laiką, kol esu vienas, turiu laiko apmąstymams. Pajutau didžiulį vienatvės jausmą, nors ir esu dvimilijoniniame mieste. Tiesiog eidamas iš vienos metro stoties atsiminiau pirmąjį „Baltos drobulės” skyrių, kur Antanas Garšva išeina iš metro kartu su kitataučių minia. „Esu lietuvis kaukas”, ”persodintas akacijos krūmus” - teigia Garšva. Ir tą akimirką suvokiau, kokia yra tragiška emigranto lemtis! Tu nieko neturi: nei Tėvynės, nei Šeimos, nei Draugų - Tu esi Vienas. Tu niekam nerūpi šiame milijoniniame mieste. Niekam Lyone nerūpi mano jausmai. Šalti žmonių veidai vaikšto gatvėmis. Tačiau jie gali jaustis saugūs, nes grįžę naml ras brangius žmones. Ak, kokia baisi ta vienatvė, kai nieko nėra šalia tavęs! Suprantu, kokį baisų skausmą išgyvena tie senukai, kuriuos lanko Maltos ordino savanoriai! Jeigu man sunku vos kelias dienas pabūti vienam, tai ką turi jausti žmonės,  kurie taip gyvena ne vieną dešimtį metų?!

Sykį per anglų pamoką rašėme esė, kokie studijų užsienyje privalumai ir trūkumai. Žinoma, išmoksti gerai užsienio kalbą, studijos garantuoja karjerą ateity, pažinti naujas kultūras. Prisimenu, kaip lengva ranka parašiau „susirandi naujų draugų”. Taip, lyg užsienyje ten visiems būtų labai įdomu, kas ir iš kur Tu, jei nemoki labai gerai išsiskirti iš kitų ir jei nesi stipri asmenybė.. Prisimenu, jog skaitydamas užsienyje bestudijuojančių Facebook įrašus nustebdavau, kaip lietuviai studentai smagiai pašventė, kažką nuveikė ir pan. Tuomet sakydavau, „jiems ką ar užsienis taip nepatinka, jog jie su bendrataučiais trainiojasi? Būčiau jų vietoje, stengčiausi susirasti užsienietiškų draugų!” ir taip panašiai naiviai mąsčiau. Bet dabar suprantu, jog galbūt kai kuriems buvimas su savais buvo ne tik lietuvių kalbos propagavimas, Tėvynės įspūdžiai, bet ir laikymasis kartu, nes tik jie vieni kitiems tikrai rūpi, gali padėti. Juk turbūt daugelis mūsų padėtume į nelaimę pakliuvusiam likimo draugui, ar ne?
Toje pačioje esė kaip trūkumą parašiau Tėvynės ilgesį, kurio taip neįvertinau kaip dabar. Mes, lietuviai, ypač esame prisirišę prie savo gimtųjų vietų, mums pakeisti savo gyvenamą vietą net Lietuvoje gali būti nelengva, ką jau kalbėti apie emigraciją svetur. Gal todėl man nelengva suprasti, jog viena draugė amerikietė per savo 19 metų spėjo pagyventi ne tik JAV, bet ir Puerto Rike, o jos iš Vokietijos atvykusi mama taip pat svarstė dar ir išvykti su ją į Naująją Zelandiją. Mano host-šeima, gyvenanti Saint-Just-Saint-Rambert jau 10 metų, prieš tai irgi gyveno kituose miestuose visai skirtingose vietovėse Prancūzijoje ir dar nėra tikri, ar savo „senatvę” tikrai žada praleisti ten pat. Štai koks skirtumas tarp mūsų ir likusio pasaulio!:)

Kaip nelengva būti emigrantu!

Po šios kelionės, ko gero, turėsiu daug peno apsvarstyti ne tik, ką noriu (nes iš pastaruoju meto įvykių esu linkęs atmesti politikos mokslus kaip galimą variantą, o daugiau nė nebežinau, ką studijuoti..), bet ir kur noriu studijuoti. Ar visgi nebūtų geriau pasilikti ten, kur Tu jautiesi esąs saugus namuose, kad ir kokie „šlykštūs ir visuomet nepatenkinti” tie tėvynainiai būtų?

Štai tokios mano pirmosios gyvenimo patirtys.