2012 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

Meno paskirtis. Tobulėti.


Esu labai laimingas, jog mano pusbroliui 11, o ne 13 metų. Kitu atveju būtume abu pamatę filmą „Juodasis riteris“. Šio paprasto atsitiktinumo dėka kartu su juo bei mano sese ir pussesere nuėjome į „Šokis hiphopo ritmu 4. Revoliucija“. Tiesą sakant, prieš tai visai nenorėjau eiti į šią juostą, kadangi „rodys tik gatvės šokius, tas pačias tipines scenas“. Kaip koks pesimistas. Tačiau ir vėlgi suklydau. Šįkart filmas man nebuvo vienas iš „tų pačių“. Nors niekada nesu rašęs recenzijos, tačiau šį sykį pabandysiu tai padaryti bei parodyti, kuo gi jis man buvo svarbus.

(Perspėjimas: dabar bus aprašomas filmo siužetas, tad jeigu nesate matę filmo, rizikuojate sužinoti tai, kas ten įvyko)
Gerai nebeatsimenu kitų „šokių hiphopo ritmu“. Šiame buvo toks jaunuolis, vardu Sean(Ryan Guzman),lietuviškasis Šonas (karniŠonas, atleiskite, esu paveiktas drobulių [1]efekto), kuris dirbo vieno viešbučio restorano, kurio vadybininkas buvo tikras asshole(pardon už vulgarų išsireiškimą), padavėju, bei vienąsyk išsmuko į paplūdimį, kur bare susitiko vieną mergoną Emily(Kathryn McCormick), kuri apsimetė padavėja. Jie abu linksmai pašoko, tačiau šokio gale Emily pamatė viešbučio vadybininką ir staiga pabėgo. Vėliau Šonas sužinojo, jog ji yra įtakingo viešbučių magnato dukra. Tarp jų užsimezgė graži draugystė. Tačiau Emily tėtis(Peter Gallagher) nusprendė pastatyti dar vieną viešbutį tame kvartale, kuris laikomas Majamio, miesto, kuriame ir vyko visas veiksmas, širdimi, kur renkasi gatvės šokėjai, o močiutės šoka salsą. Emily prisijungė prie šokių grupės „Gauja“, kuriai priklausė ir Šonas, kad įgytų originalumo, anot vienos profesionalios šokių mokytojos, jai reikalingo norint tapti įžymia šokėja. Sužinojusi apie savo tėčio planus statyti viešbutį, Emily pasiūlė savo „Gaujai“, kuri YouTube žiūrovus stebindavo flešmobiniais šokių vaizdeliais iš netikėčiausių vietovių, kaip kad meno muziejus ar aukštuomenės restoranas, šokiu kovoti prieš savo neperkalbamo tėčio planus. Deja, bet Šono geriausias draugas, sužinojęs apie tikrąją Emily kilmę ir iš savo išankstinio nusistatymo įtardamas ją blogais kėslais, surengė gana destruktyvų šokio pasirodymą, kuris atskleidė Emily tėčiui, jog jo dukra laisvalaikiu šoka grupėje, kuri nori sugriauti jo planus pastatyti viešbutį, ir taip išskyrė Emily ir Šoną. Kai Šonas ir jo draugas suvokė savo klaidas, jie nusprendė padaryti dar vieną šokių flešmobą Majamio mero ir Emily tėčio akivaizdoje. Jų šokis visus sužavėjo(net meras pradėjo šokti!:) ), Emily tėtis nusprendė pakeisti planus, Šonas, kurį sesė skatino įgyti „padorią“ profesiją, buvo pakviestas tapti vienu kompanijos įvaizdžio (atleiskite, jei suklaidinu) vadybininku, o kvartalo gyventojai, jau susikrovę daiktus į dėžes, galėjo vėl juos išsikrauti. Asmeniškai pasidžiaugsiu, jog visą šį filmą stengiausi žiūrėti be subtitrų ir man pavyko ^^(dialogai tikrai nėra sudėtingi)

Šokio ir muzikos mėgėjai tikrai pasimėgaus šia 1val. 40 min. trunkančia menų sinteze. Veikėjai-šokėjai tikrai atskleidė savo profesionalumą, šokiai buvo ypač įdomūs ir, kas nuostabiausia, kiekvienas jų turi savo atskirą idėją, mintį, prie ko dar sugrįšiu kiek vėlėliau. Žiūrėjimas su 3D akiniais tik dar labiau pagerina reginį bei išryškina šokių judesiukus. Siužeto linija galbūt kiek ir nuspėjama, tačiau aktoriai, kaip matėsi, tikrai puikiai vaidino, o dialogai buvo natūralūs – taip, kaip realiame gyvenime, dėl ko patiko žiūrėti filmą. Filmo kūrėjai, matyt, susitelkė ties šokiais, nekurdami netikroviškų ir labai jau holivudiškų istorijų.

Leonardo da Vinči „Mona Liza
Jeigu dėl siužeto dar ir galėtume ginčytis(kadangi galbūt kai kam jis ir galėjo nepatikti), tai filmo idėjai tai tikrai negalioja. Visą laiką šį filmą stengiausi įdėmiai stebėti kiekvieną sceną ir veikėjus. Ir man tai daug parodė. Visų pirma, jog menas turi labai svarbią paskirtį. Tobulėti. Menas turi siekti žmogų pakilti aukštyn, mylėti, svajoti, eiti pirmyn – viso to, kas yra gera. Menas negali turėti destruktyvios funkcijos, tą patvirtino ir be Šono žinios jo draugo suorganizuotas nesėkmingas pasirodymas, po kurio juoda katė perbėgo per veikėjų santykius. Senovėje, kol žmogus dar neturėjo galimybių įgyti išsilavinimo, vaizduojamasis menas(tas ypač pasakytina apie dailę) atliko galbūt labiau estetinę funkciją. Galbūt ir tada jis jau kažkiek mokė(„Mąstytojas“), tačiau pagrinde atvaizdavo gamtą(marinistinė tapyba, natiurmortai, peizažai), žmogaus sukurtą grožį(architektūra) ir patį žmogų(garsioji da Vinčio „Džokonda“). Kadangi tais laikais žmogus galbūt neturėjo tokio plataus pasaulio suvokimo kaip dabar, tai, suprantama, ir meną priimdavo labai išoriškai(„ką matau, tas ir yra“). Kitaip nei ankstesni laikai, modernizmas į meną įnešė visai kitokių vėjų. Jis galbūt kartais per agresyviai, radikaliai norėdavo „apstulbinti, nustebinti“, tačiau jis suteikė menui daug įvairių formų, ypač vizualizacijos srity(video efektai, instaliacijos ir pan.). Galbūt dėl to, jog modernizme apnyko estetika, menas atrado visai naują paskirtį – mokyti, pranešti žinią pasauliui, nes juk svarbu yra ne išorė, o vidus. Dabar suvokiu, jog kartais išorinio grožio nebuvimą gali atsverti kūrinio idėja, kuri gali būti daug svarbesnė negu išvaizda. Kūrinys gali skatinti susimąstyti ir keistis. Argi tai ne nuostabu? Pavyzdžiui, šiame filme veikėjai surengė  flešmobą, manding, savidaldybės pastate, kur dirba daug kostiumuotų ir susiraukusių, gyvenimu nebepatenkintų žmonių. Šokis būtent ir pavaizdavo tokią realybę kaip ir tai, jog šiandien daugelį yra užvaldę pinigai, jog gyvename greitu tempu ir nebemokame sustoti bei apsižvalgyti aplink save. Nors ir pats šokis buvo nuostabus, jo idėja buvo ne ką mažiau reikšmingesnė. Tai parodo, kaip svarbu yra meno kūrinio mintis, ne tik jo išorė.

                             Po šio filmo, viliuosi, pradėsiu kiek kitaip žvelgti į meną ir nesistengsiu neigti to, ko nesuprantu į tai neįsigilinęs. Kūryba ir yra tuo išskirtinė, jog ji yra unikali, na, o jos tikslas yra perduoti kažkokią žinią žmogui, skatinti jį mąstyti, vesti į gėrį. „Šokis hiphopo ritmu 4. Revoliucija“ rekomenduočiau tiems, kurie nori puikiai praleisti laiką ieškodami „kažko įdomesnio“ bei nori pasigrožėti beveik 2val. trunkančiu šokių reginiu.



[1] A. Škėma „Balta drobulė“