Kryžkelėje

Atveriu širdį. Atleiskite už padrikas mintis.

• Jau kurį laiką mokykloje jaučiuosi labai nesavas. Galbūt kai kas spėjo pastebėti, jog tapau daug pasyvesnis, lėkštesnis, išsiblaškęs. Nors mokausi pačioje nuostabiausioje mokykloje, Juliaus Janonio gimnazijoje, kur ugdymo galimybės yra labai plačios, bet jaučiu, kad kažkas ne taip. Ir taip jaučiuosi jau, ko gero, visus 3 metus, kai gyvenu Šiauliuose.

• Grįžęs iš mainų išgyvenu pakartotinės adaptacijos procesą. Gyvendamas Prancūzijoje turėjau prisitaikyti prie prancūziško gyvenimo būdo ir galbūt perėmiau kai kuriuos prancūzų bruožus(kaip kad valgymo įpročiai ar santūrumas). Grįžęs į Lietuvą turiu grįžti atgal prie lietuviškos gyvensenos ir tai man tikrai sunku. Labai pasiilgstu Prancūzijos, ypač host-šeimos. Galbūt ten grįšiu studijuoti, bet žinau, jog po to grįšiu į Gimtinę ir stengsiuos ją gražinti.

• Nebežinau, kas aš esu, kokie mano gyvenimo tikslai, ką noriu veikti, apskritai, ko noriu. Ir tai mane be galo kankina. Jaučiuosi, lyg būčiau ateivis iš kitos planetos. Atrodo, jog nieko nebemoku daryti.

• Tik šiandien suvokiau, jog esu kaimo vaikas. Keista, bet ilgąlaik stengiausi tai paneigti. Gyvendamas Tytuvėnuose buvau apsuptas žmonių, kurie yra nuoširdūs, paprasti. Žinoma, nenoriu teigti, jog tokie nėra miesto kultūros atstovai. Tai lėmė, jog esu labiau linkęs bendrauti su atvirais žmonėmis, nemėgstu veidmainiškumo, netikrų poelgių, bet pripažįstu, kad visi mes esame skirtingi ir turėtume nebijoti būti originalūs. Tiesa, jog miesteliuose žmonės yra gana santūrūs, jiems išsišokimų nereikia. Žmonės yra įpratę laikytis tam tikrų nusistovėjusių taisyklių.

• Iš Tytuvėnų atsivežiau suvokimą, jog, pavyzdžiui, mokykloje mokytojas yra teisus, jis dirba dėl tavęs, todėl jį privalu gerbti. Užtat stengiuosi kiek įmanoma būti sąžiningas, tvarkingai ir laiku paruošti namų darbus, nesukčiauti, nuoširdžiai bendrauti, nes esu nuoširdžiai įsitikinęs, jog tai yra teisinga. Todėl man keista, kai elgiamasi kitaip.

• Man labai sunku gyventi mieste. Galbūt todėl taip gerai suprantu Antaną Garšvą iš „Baltos drobulės“, kuris yra lyg persodintas akacijos krūmas Amerikoje ir jam viskas yra taip svetima. Mano šaknys buvo raute išrautos iš ten, kur gyvenau beveik 16 metų ir nori nenori turėjau jas įleisti visai nepažįstamoje aplinkoje. Pradėti gyvenimą iš naujo. Visko, ką turėjau, netekau, turėjau iš naujo susirasti žmones, kuriais galiu pasitikėti, kuriuos galiu vadinti sau artimais. Ir šis trejus metus vykęs eksperimentas nedavė tikrai apčiuopiamų rezultatų. Nesijaučiu Šiauliuose savas ir galbūt taip niekada nesijausiu, nes čia atvykau gal ir ne visai savo noru. Žmonės man čia svetimi. Ir žinau, jog negaliu nei vieno dėl to kaltinti, nes juk mes visi esame skirtingi ir esu pats dėl to kaltas. Bet savęs negaliu pakeisti - bandžiau jau daug kartų ir nepavyko.

• Atleiskite, jei kartais elgiuosi keistai ar nesuprantamai - toks jau esu. Man reikia daug laiko, kad įgyčiau pasitikėjimo kitu žmogumi ir jam galėčiau atverti širdį. Bet jeigu Jums kada nors bus sunku, galite drąsiai prieiti prie manęs ir pasišnekėti. Stengsiuosi padėti ar patarti kiek galėdamas.

• Labai pasiilgstu Tytuvėnų, ypač nuostabios gamtos ir neskubėjimo, brangių žmonių. Mieste gyvenu greitu gyvenimo tempu, kuris mane žlugdo visomis prasmėmis. Bet žinau, jog gavęs progą nebegrįžčiau atgal ten, nes čia turiu geriausias galimybes mokytis ir ten yra likę skaudūs išgyvenimai, kurie turi ir turės didžiulės įtakos mano charakteriui. Iš kitos pusės nesu miestietis ir toks niekada nebūsiu. Tad kuo man lemta būti: svetimam, gyventi kryžkelėje - tarp miesto ir kaimo, ar ne?

Meno paskirtis. Tobulėti.

Esu labai laimingas, jog mano pusbroliui 11, o ne 13 metų. Kitu atveju būtume abu pamatę filmą „Juodasis riteris“. Šio paprasto atsitiktinumo dėka kartu su juo bei mano sese ir pussesere nuėjome į „Šokis hiphopo ritmu 4. Revoliucija“. Tiesą sakant, prieš tai visai nenorėjau eiti į šią juostą, kadangi „rodys tik gatvės šokius, tas pačias tipines scenas“. Kaip koks pesimistas. Tačiau ir vėlgi suklydau. Šįkart filmas man nebuvo vienas iš „tų pačių“. Nors niekada nesu rašęs recenzijos, tačiau šį sykį pabandysiu tai padaryti bei parodyti, kuo gi jis man buvo svarbus.

(Perspėjimas: dabar bus aprašomas filmo siužetas, tad jeigu nesate matę filmo, rizikuojate sužinoti tai, kas ten įvyko)

Gerai nebeatsimenu kitų „šokių hiphopo ritmu“. Šiame buvo toks jaunuolis, vardu Sean(Ryan Guzman),lietuviškasis Šonas (karniŠonas, atleiskite, esu paveiktas drobulių [1]efekto), kuris dirbo vieno viešbučio restorano, kurio vadybininkas buvo tikras asshole(pardon už vulgarų išsireiškimą), padavėju, bei vienąsyk išsmuko į paplūdimį, kur bare susitiko vieną mergoną Emily(Kathryn McCormick), kuri apsimetė padavėja. Jie abu linksmai pašoko, tačiau šokio gale Emily pamatė viešbučio vadybininką ir staiga pabėgo. Vėliau Šonas sužinojo, jog ji yra įtakingo viešbučių magnato dukra. Tarp jų užsimezgė graži draugystė. Tačiau Emily tėtis(Peter Gallagher) nusprendė pastatyti dar vieną viešbutį tame kvartale, kuris laikomas Majamio, miesto, kuriame ir vyko visas veiksmas, širdimi, kur renkasi gatvės šokėjai, o močiutės šoka salsą. Emily prisijungė prie šokių grupės „Gauja“, kuriai priklausė ir Šonas, kad įgytų originalumo, anot vienos profesionalios šokių mokytojos, jai reikalingo norint tapti įžymia šokėja. Sužinojusi apie savo tėčio planus statyti viešbutį, Emily pasiūlė savo „Gaujai“, kuri YouTube žiūrovus stebindavo flešmobiniais šokių vaizdeliais iš netikėčiausių vietovių, kaip kad meno muziejus ar aukštuomenės restoranas, šokiu kovoti prieš savo neperkalbamo tėčio planus. Deja, bet Šono geriausias draugas, sužinojęs apie tikrąją Emily kilmę ir iš savo išankstinio nusistatymo įtardamas ją blogais kėslais, surengė gana destruktyvų šokio pasirodymą, kuris atskleidė Emily tėčiui, jog jo dukra laisvalaikiu šoka grupėje, kuri nori sugriauti jo planus pastatyti viešbutį, ir taip išskyrė Emily ir Šoną. Kai Šonas ir jo draugas suvokė savo klaidas, jie nusprendė padaryti dar vieną šokių flešmobą Majamio mero ir Emily tėčio akivaizdoje. Jų šokis visus sužavėjo(net meras pradėjo šokti!:) ), Emily tėtis nusprendė pakeisti planus, Šonas, kurį sesė skatino įgyti „padorią“ profesiją, buvo pakviestas tapti vienu kompanijos įvaizdžio (atleiskite, jei suklaidinu) vadybininku, o kvartalo gyventojai, jau susikrovę daiktus į dėžes, galėjo vėl juos išsikrauti. Asmeniškai pasidžiaugsiu, jog visą šį filmą stengiausi žiūrėti be subtitrų ir man pavyko ^^(dialogai tikrai nėra sudėtingi)

Šokio ir muzikos mėgėjai tikrai pasimėgaus šia 1val. 40 min. trunkančia menų sinteze. Veikėjai-šokėjai tikrai atskleidė savo profesionalumą, šokiai buvo ypač įdomūs ir, kas nuostabiausia, kiekvienas jų turi savo atskirą idėją, mintį, prie ko dar sugrįšiu kiek vėlėliau. Žiūrėjimas su 3D akiniais tik dar labiau pagerina reginį bei išryškina šokių judesiukus. Siužeto linija galbūt kiek ir nuspėjama, tačiau aktoriai, kaip matėsi, tikrai puikiai vaidino, o dialogai buvo natūralūs – taip, kaip realiame gyvenime, dėl ko patiko žiūrėti filmą. Filmo kūrėjai, matyt, susitelkė ties šokiais, nekurdami netikroviškų ir labai jau holivudiškų istorijų.

Leonardo da Vinči „Mona Liza“

Jeigu dėl siužeto dar ir galėtume ginčytis(kadangi galbūt kai kam jis ir galėjo nepatikti), tai filmo idėjai tai tikrai negalioja. Visą laiką šį filmą stengiausi įdėmiai stebėti kiekvieną sceną ir veikėjus. Ir man tai daug parodė. Visų pirma, jog menas turi labai svarbią paskirtį. Tobulėti. Menas turi siekti žmogų pakilti aukštyn, mylėti, svajoti, eiti pirmyn – viso to, kas yra gera. Menas negali turėti destruktyvios funkcijos, tą patvirtino ir be Šono žinios jo draugo suorganizuotas nesėkmingas pasirodymas, po kurio juoda katė perbėgo per veikėjų santykius. Senovėje, kol žmogus dar neturėjo galimybių įgyti išsilavinimo, vaizduojamasis menas(tas ypač pasakytina apie dailę) atliko galbūt labiau estetinę funkciją. Galbūt ir tada jis jau kažkiek mokė(„Mąstytojas“), tačiau pagrinde atvaizdavo gamtą(marinistinė tapyba, natiurmortai, peizažai), žmogaus sukurtą grožį(architektūra) ir patį žmogų(garsioji da Vinčio „Džokonda“). Kadangi tais laikais žmogus galbūt neturėjo tokio plataus pasaulio suvokimo kaip dabar, tai, suprantama, ir meną priimdavo labai išoriškai(„ką matau, tas ir yra“). Kitaip nei ankstesni laikai, modernizmas į meną įnešė visai kitokių vėjų. Jis galbūt kartais per agresyviai, radikaliai norėdavo „apstulbinti, nustebinti“, tačiau jis suteikė menui daug įvairių formų, ypač vizualizacijos srity(video efektai, instaliacijos ir pan.). Galbūt dėl to, jog modernizme apnyko estetika, menas atrado visai naują paskirtį – mokyti, pranešti žinią pasauliui, nes juk svarbu yra ne išorė, o vidus. Dabar suvokiu, jog kartais išorinio grožio nebuvimą gali atsverti kūrinio idėja, kuri gali būti daug svarbesnė negu išvaizda. Kūrinys gali skatinti susimąstyti ir keistis. Argi tai ne nuostabu? Pavyzdžiui, šiame filme veikėjai surengė  flešmobą, manding, savidaldybės pastate, kur dirba daug kostiumuotų ir susiraukusių, gyvenimu nebepatenkintų žmonių. Šokis būtent ir pavaizdavo tokią realybę kaip ir tai, jog šiandien daugelį yra užvaldę pinigai, jog gyvename greitu tempu ir nebemokame sustoti bei apsižvalgyti aplink save. Nors ir pats šokis buvo nuostabus, jo idėja buvo ne ką mažiau reikšmingesnė. Tai parodo, kaip svarbu yra meno kūrinio mintis, ne tik jo išorė.

                             Po šio filmo, viliuosi, pradėsiu kiek kitaip žvelgti į meną ir nesistengsiu neigti to, ko nesuprantu į tai neįsigilinęs. Kūryba ir yra tuo išskirtinė, jog ji yra unikali, na, o jos tikslas yra perduoti kažkokią žinią žmogui, skatinti jį mąstyti, vesti į gėrį. „Šokis hiphopo ritmu 4. Revoliucija“ rekomenduočiau tiems, kurie nori puikiai praleisti laiką ieškodami „kažko įdomesnio“ bei nori pasigrožėti beveik 2val. trunkančiu šokių reginiu.

---

[1] A. Škėma „Balta drobulė“

Ma Classe

Nors jau savaitė, kaip nebeinu į mokyklą, tačiau jos ilgiuosi. Negaliu skųstis, jog neturiu, ką veikti, kadangi antradienį, penktadienį, kaip visuomet, važiavau į Montbrison, trečiadienį su Judith ėjau į kiną, o ketvirtadienį susitikau su savo Montbrison'o klasiokėmis. Kaip bebūtų, ilgiuosi savo licėjaus klasės. Apie ją pasistengsiu šiandien papasakoti :)

Mano(prancūziškoji)klasė

Kiekvienam mainų moksleiviui, ko gero, egzistuoja 2 dalykai, labiausiai lemiantys mainų rezultatą - tai host-šeima bei mokykla, kurioje praleidžiama bene daugiausiai laiko.
Man labai pasisekė, kadangi gavau nuostabią klasę. Anne pasakoja, jog užregistruojant mane į mokyklą pavaduotoja sakė: "įdėsiu jį į šią klasę, kadangi ji labai draugiška". Ir ji buvo teisi. Nuo pat pirmųjų akimirkų mane klasė visuomet palaikydavo. Pradžioje klasiokai mane pristatė mokytojams, rūpinosi manimi, ar gerai sekasi, užstodavo, jei reikdavo. Ir kas šauniausia, tai faktas, jog kiekvienas klasiokas man visuomet padėdavo, nusišypsodavo, užkalbindavo, jei matydavo, kad esu vienas. Žinoma, galbūt prie to prisidėjo, jog atvykau iš Lietuvos, šalies, kurios niekas beveik nežino. Mokykloje reikėdavo daug kartų vos ne kiekvienam aiškinti, jog mes šnekame lietuvių, o ne rusų kalba ir kad šios kalbos yra visai nepanašios. Be abejo, kantrybės tikrai reikėjo, tačiau iš kitos pusės supratau ir užsieniečius, kurie apie Lietuvą niekada beveik nesimokė :)
Man tikrai pasisekė su klase, kadangi Judith, Marisa ir Iris, mainų moksleivės iš Australijos ir JAV, neturėjo tokių šaunių klasių. Marisa ir Iris nuo pat rugsėjo stengėsi susidraugauti su klasėmis, bet nieko neišėjo. Galbūt tai dėl to, jog, kaip ir aš pastebėjau, prancūzai nelabai mėgsta svetimšalius.

Aš ir mano auklėtoja, dėstanti ekonomiką ir sociologiją.

 Tai, ką mano klasė man padarė priešpaskutinė mokslų dieną, yra nepakartojama! Paskutinę savaitę pamokos vyko gana laisvu ritmu(tai šiek tiek priminė pamokas lietuviškoje mokykloje). Mokytojai nebuvo tokie griežti, moksleiviai tai ėjo, tai nėjo į kai kurias pamokas. Todėl ketvirtadienį per matematiką didžioji klasės dalis "pabėgo", na, o aš tuo tarpu pasilikau. Prieš paskutinę pamoką keli klasiokai mane pakvietė į lauką pasifotografuoti.





Grįžęs į klasę, pamačiau tai, kas mane atėmė amą. Pamačiau pilna pyragų, gėrimų, užrašus ant lentos "Sėkmės grįžtant Laurynai", "Mes tavęs pasiilgsime" ir pan. Visi stovėjo ratu ir šypsojosi. Nors visuomet būdavau kartu su klasės aktyvu ir stengdavausi pakliūti į įvykių sūkurį, nieko nė nežinojau apie šį klasės organizuojamą atsisveikinimą. Dar ilgai po to negalėjau atsigauti! 









Atsisveikinimo metu man klasė įteikė taipogi ir dovanų, tai:
SWATCH laikrodis
iPhone įdėklas su St. Etienne futbolo klupo logotipu
Naujus ausinukus(kadangi maniškiai buvo beveik suplyšę)
Prancūzijos vėliavą, kurios ilgai ieškojau
Bei klasės nuotrauką su kiekvieno klasioko ir mokytojo trumpa žinute.


Labai pasiilgsiu savo klasės! Esu įsitikinęs, jog su daugeliu jų ir toliau palaikysiu ryšį. Jau dabar planuojame keletą susitikimų, jei pavyks studijuoti Prancūzijoje..:)

Klasės gyvenimas bei pamokos

Klasės gyvenimas Prancūzijoje nėra toks kaip Lietuvoje. Būdamas čia, suvokiau, jog lietuviškoji mokykla yra tikrai labai gera. Prancūzijoje klasės keičiasi kiekvieneriais metais, todėl nėra stipraus ryšio tarp klasiokų. Mokykloje neformalus ugdymas beveik neegzistuoja(nors vis dėlto daugelis moksleivių užsiiminėja muzika ar įvairiu sportu, bet tai vyksta ne mokykloje). Be to, santykis tarp mokytojo ir moksleivio labai šaltas. Tai irgi kasmetinės klasių kaitos padarinys. Mokytojai tiesiog išdėsto pamokos turinį, moksleiviai visa užsirašo ir nuskambėjus skambučiui visi išsiskirsto. Ką jau bekalbėti apie tokius renginius mokykloje, kaip kalėdinis karnavalas, talentų šou, mokslo pradžios ir pabaigos šventės, kurie čia nevyksta. Apibendrinant, mokyklos gyvenimas yra tragiškas. Vos pagalvoju apie Janonio gimnaziją, tuoj pat jos pasiilgstu. Būdamas šį pusmetį išvykęs, įsitikinau, jog Janonis yra ideali mokykla ir tai turėtumėme labai vertinti!

ED. PHYSIQUE&SPORT - tai lietuviškoji kūno kultūra. Prancūzijoje berniukai ir mergaitės sportuoja kartu, kas, mano nuomone, yra gerai. Kiekvieną trimestrą keičiasi pamokų forma. Pavyzdžiui, rudenį mano klasė žaidė tinklinį, žiemą - badmintoną, o pavasarį bėgiojome. Sporto infrastruktūra yra puikia išvystyta. Kiekvieno trimestro gale vyksta atsiskaitymas, per kurį gaunamas galutinis pažymys.

SCIENCES ECONOMIQUES&SOCIALES - tai ekonomika ir sociologija. Mano klasei, kuri priklauso ekonominių mokslų srautui, tai pagrindinis dalykas, kurio pamokų turėjome gana daug. Labai gaila, jog dėl mokslinių terminų, nepakankamai geros prancūzų kalbos negalėjau suprasti pamokų turinio, todėl kiekvienąsyk stengdavausi iš paskutiniųjų neužmigti. Moksleiviai per šio dalyko pamokas mokosi, manyčiau, mūsiškių universitetų kursus, kadangi išsamiai kalbama apie ekonomiką, mokomosi įvairių teorijų, daug kalbama apie Europos sąjunga, profesines sąjungas ir pan. Jeigu būčiau bent kiek supratęs, manau, tai būtų buvusi mano mėgstamiausia pamoka, nes mokomasi išties įdomių dalykų :)

PHILOSOPHIE - filosofija. Mano srauto moksleiviai turi 4 pamokas, tačiau literatūrinėje sekcijoje filosofijai skiriamos net 8 valandos per savaitę! Nors per pamokas nedaug suprasdavau, tačiau labai mėgau filosofiją. Joje buvo kalbama apie daugelį temų: religiją(gaila, bet apie religiją būdavo kalbama labai negatyviai), politika, materijas, dvasia, darbas ir t.t., nagrinėjami įžymių filosofų darbai. Be to, kartais žiūrėdavome ir įdomių filmų. Mokytojas buvo tikras ateistas, komunistas bei mėgdavo kalbėti intymiomis temomis.. :/

MATHEMATIQUES - matematika. Tai vienas mano siaubų per visą šį pusmetį. Kadangi į Prancūziją atvykau mokslo metų viduryje, pradžioje dėl menkų kalbos žinių nieko nesupratau. Tiesą sakant, ir dabar nelabai suprantu, ką mes mokėmės. Tai ir tikimybės, statistikos, ln ir e funkcijos, integralai. Nors ir stengdavausi stropiai ruošti namų darbus, bet beveik neperpratau mokymosi sistemos. Klasėje sėdėdavau su blogiausiu klasės mokiniu, todėl kartais smagiai paplepėdavome, kai abu nieko nesuprasdavome:)

RUSSE - rusų kalba. Likau labai nustebintas, sužinojęs, jog turėsiu rusų kalbos pamokas. Kadangi neturėjau istorijos ir pilietinio ugdymo, tai pavaduotoja norėjo pridėti dvigubą rusų kalbos mokymosi krūvį, t.y. 4 valandas per savaitę. Rusų kalbos mokytoja kilusi iš Minsko. Laimei, jog rusų kalbą turėjau vos 2 savaites, kadangi po to antradieniais ir penktadieniais išvažiuodavau į Montbrison. Kaip bebūtų, per šį laikotarpį buvau spėjęs likti išvadintas nacionalistu, kadangi pasakiau, jog Lietuvoje mes šnekame lietuviškai. Per 2 mokslo metus moksleiviai taip gerai išmoksta rusų kalbą, jog gali lygintis su mūsų dvyliktokais.

ANGLAIS - anglų kalba. Mano sekcijos moksleiviai per savaites turi 4val. anglų kalbos. 2 val. skiriamos ruoštis egzaminui žodžiu. Per šias pamokas moksleiviai nuo pat rugsėjo analizavo vieną knygą anglų kalba("The Fifth Child", kurią rekomenduočiau perskaityti kada nors kiekvienam). Per kitas 2 val. buvo ruošiamasi egzaminui raštu, be to, tobulinome savo žodyno įgūdžius.

Vis dėlto prancūzai angliškai kalba labai silpnai. Pradžioje daugelis galvojo, jog esu amerikietis, kadangi angliškai kalbėjau gana sklandžiai. Jie nedirba tiek daug su gramatika kiek mes, mokymosi krūvis nėra toks sunkus. Tai dar vienas dalykas, dėl ko džiaugiuosi lietuviška mokslo sistema, nes joje daug dėmėsio skiriama užsienio kalbų mokymuisi.

Kelias į mokyklą.I dalis

Negaliu patikėti, jog vakar buvo paskutinė diena mano licėjuje.. Rodos, dar prieš kelias savaites tik ir laukiau mokyklos pabaigos, tačiau neseniai suvokiau, jog su mokslo metų pabaiga praktiškai ir baigiasi mano mainai. Teoriškai beliko vos kelios savaitės(ach, tai skamba taip žiauriai! nenoriu išvažiuoti iš Prancūzijos!)..

Galbūt kiek keistoka rašyti pirmą kartą apie mokyklą ne pradžioje, o jai pasibaigus, bet iš kitos pusės galima blaivia galva viska įvertinti.

Prancūzijos švietimo sistema

Prancūzija turi seną švietimo sistemą, kuri turi nepalyginimai daug skirtumų su lietuviškąja mokslo sistema. Asmeniškai kartais pasvarstau, kodėl prancūzai nori būti netgi švietime tokie išskirtiniai visame pasaulyje.

Štai keletas faktų:

• prancūzai mokyklą lankyti pradeda 2,5-3 metų(ech, mes, lietuviukai, sakytume, jog visa vaikystė sugadinta!). Nors tokio amžiaus vaikai Lietuvoje pradeda lankyti darželį, tačiau mums jis nėra privalomas, kai tuo tarpu Prancūzijoje vaikai tokio amžiaus pradeda lankyti vadinamąją école maternelle.
• būdami 6 metų vaikai pradeda lankyti école primaire(liet. pradinė mokykla). Tiesa, nei darželyje, nei pradinėje mokykloje vaikai neina į mokyklą trečiadieniais. Be to, klasių skaičiavimas taipogi skiriasi. Mūsų paruošiamoji klasė(6 metai) ten vadinama cours préparatoire, 1 klasė - cours élémentaire niveau 1, 2 klasė - élémentaire niveau 2, 3 klasė - cours moyen 1,4 klasė - cours moyen 2.
• 11 metų moksleiviai pradeda mokytis collège(liet. vidurinė mokykla).
• Klasės skaičiuojamos atvirkštine tvarka negu pas mus: mūsų 5 klasė ten vadinasi sixième, 6 klasė - cinquième, 7 klasė - quatrième ... 11 klasė - première, 12 klasė - terminale
• Būdami seconde klasėje(liet. 10 klasė) moksleiviai pradeda mokytis lycée(liet.gimnazija, licėjus), kuriame praleidžia 3 metus.
• Prancūzijoje yra gana įprastas dalykas, jog moksleivis kartoja mokslo metus, jeigu jo mokymosi rezultatai gana prasti. Pastebėtina, jog aplinkiniai į tokius moksleivius nežiūri iš neigiamos pozicijos, kas galbūt šiek tiek būdinga mums, lietuviams :)
• Prancūzijoje moksleiviai vertinami 20 balų skalėje. Prieš atvykdamas čia buvau nuoširdžiai įsitikinęs, jog mano pažymiai turėtų būti bent virš 15, kadangi turėjau stereotipą, jog čia mokytis bus labai lengva, bet realybė, pasirodo, buvo visai kitokia..
• Kiekvienais mokslo metais keičiasi klasių sudėtis, t.y. jeigu vienerius metus buvai vienoje klasėje su Pierre, Quentine ir Marine, tai gali būti, jog sekančiais mokslo metais jūs būsite išmėtyti kitose klasėse. Tas pats galioja ir su mokytojais, kas, mano nuomone, turi neigiamą aspektą, kadangi mokytojai neprivalo labai stengtis mokydami moksleivius, kadangi žino, jog kitais metais jie turės kitą to paties dalyko mokytoją ir pan..
• Moksleiviai įprastai mokyklą pradeda 8val., o baigia apie 17val.
• Trečiadieniais pamokos vyksta iki pietų, t.y. iki 12val., kadangi popietė skiriama laikui su šeima, būrelių lankymu ir pan. Man trečiadienis būdavo pati geriausia diena, kadangi tądien pamokos man prasidėdavo 10val., o baigdavosi vidurdienį ^^
• Prieš seconde moksleiviai turi pasirinkti vadinamąsias sekcijas: économique et sociale (ES) - ekonominiai ir socialiniai mokslai, scientifique (S) - gamtos mokslai, littéraire (L) - literatūra. Kiekviena sekcija turi savo mokomuosius dalykus. Tai reiškia, jog pasirinkęs ES, tu neturėsi fizikos kaip, pasirinkęs L, neturėsi matematikos.
• Moksleiviai privalo laikyti visus savo sekcijos egzaminus. Jeigu Lietuvoje abiturientai įprastai laiko 3-4 egzaminus, tai Prancūzijoje turi laikyti apie 8 egzaminus, neskaitant savo noru pasirenkamų option(pasirenkamųjų dalykų). Žinoma, egzaminų sąlygos yra kiek kitokios, kadangi jų programos susideda tik iš to, ką mokeisi per paskutinius mokslo metus.
• Moksleiviai, kurie gyvena neturtingose šeimose arba kurie turi sunkumų su mokslais, po 10 klasių gali pereiti mokytis į lycée professionnel, kur įgyja profesiją ir tuo pačiu pabaigia mokyklą. Į profesinių mokyklų moksleivius čia taipogi nežiūrima iš aukšto ir tokie moksleiviai nėra laikomi blogesni už kitus.
• Prancūzijoje moksleiviai turi gana daug atostogų. Rudens atostogos spalio pabaigoje trunka apie 1,5 savaitės, šv. Kalėdų - 2 savaites, žiemos atostogos vasario vidury - 2 savaites, šv. Velykų atostogos - 2 savaitės, na, o po šių atostogų vos ne kiekvieną savaitę būdavo išeiginės, per kurias taipogi nereikia eiti į mokyklą. Žinoma, užtat vasaros atostogos prasideda tik liepos pradžioje..

Turbūt galėčiau pasakoti ir pasakoti apie mokslo sistemą, kuri iš tiesų yra labai paini su ja nesusipažinusiems.

Mano licėjus

Nors mano miestelis Saint-Just-Saint-Rambert ir turi apie 18 000 gyventojų, tačiau čia nėra nei vieno licėjaus. Jis yra šalia pat esančiame miestelyje Andrezieux-Bouthéon, turintis apie 8 000 gyventojų.

Mano mokyklos pavadinimas: Lycée François Mauriac. Mano žiniomis, Francois Mauriac buvo garsus prancūzų rašytojas. Licėjuje mokosi apie 2000 moksleivių, atvykstančių iš aplinkinių miestų ir miestelių, kurie sudėjus, mano skaičiavimais, turi apie 35 tūkst. gyventojų. Skamba tikrai neblogai!

Licėjaus fasadas.

Kaip ir daugelis moksleivių, į mokyklą važiuodavau autobusu apie 15min. Jeigu pamokos prasidėdavo 8val., tai šiek tiek nelegaliai(kadangi neturėdavau kortelės mokykliniam autobusui, tai neturėjau teisės juo važiuoti, bet mokyklinių autobusų vairuotojai kortelių netikrindavo) važiuodavau mokykliniu autobusu kartu su savo kaimynėmis. Kadangi autobusas atvykdavo 7val20min., tai turėdavau keltis apie 6val.30min., o tai reiškia, jog turėdavau ir anksčiau eiti miegoti ^^

Kaip bebūtų, man nepatiko mano licėjus. Nors ir jis buvo pastatytas pagal amerikietiškos mokyklos modelį, tačiau man tai buvo tik keli koridoriais sujungti pastatai, kurie iš tikrųjų atrodo kaip kalėjimas. Pamokų metu moksleiviai tiesiog tik užsirašinėja tai, ką sako mokytojai; nėra jokių projektų ar kūrybinių užduočių, todėl mokymasis būdavo laaaabai neįdomus ir atsibostantis.

Nors ir kaip nemėgau mokyklos, tačiau galėčiau pagirti valgyklą už nepakartojamai skanų maistą. Valgykla dirba nuo 11 iki ~14val. Moksleiviai turi apie valandą valgymui. Kad gautum padėklą maistui, reikia nuskenuoti kortelę. Gali pasirinkti vieną desertą, jogurtą arba vaisių, salotas(kurios yra laaabai skanios)arba užkandį, mėsos arba žuvies patiekalą ir garnyrą.





Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip atrodydavo mano padėklas valgykloje:))

 Kadangi tuoj už kelių minučių prasidės mano host-šeimos organizuojamas kaimynų vakarėlis, turiu pabaigti šį pranešimą. Antrąją dalį apie mano mokyklą pasistengsiu pristatyti kuo greičiau ^^

Šiek tiek neprancūziškai*

Nors šis blog'as sukurtas pasidalinti mano įspūdžiams Prancūzijoje, tačiau pagautas įkvėpimo nusprendžiau pasidalinti savo mintimis apie pasaulį.

Šiandien buvau išvykęs į Lyoną susitikti su YFU moksleiviais, atvykusiais į Prancūziją. Į mano organizuotą susitikimą atvyko Maximiliano iš Meksiko, Valentine iš Venezuelos ir Marie iš Čekijos. Į Lyoną atvykau vos ne 13val., nes iš vakaro buvau sumaišęs traukinių tvarkaraščius ir Saint Etienne turėjau vos ne valandą praleisti laukdamas traukinio. Kaip bebūtų, susiradę vieni kitus Lyone nuėjome į parką prie geležinkelio stoties, kur papietavę sumuštiniais ir kiek paplepėję išsiruošėme į kino teatrą. Trijulė panorėjo eiti į filmą "The Avengers"(liet. „Keršytojai" ar kažkas tokio) pagal Marvels komiksus. Skaitytojas galbūt susimąstys, kodėl gi pradžioje rašiau, jog kalbėsiu ne apie Prancūziją, jeigu apie ją kalbu. Šis filmas ir yra tai, apie ką norėčiau pašnekėti.

Nors šio filmo galo nemačiau, kadangi turėjau skubėti į traukinį namo, bet pabaigą galima puikiai numanyti. Tiesa, nors filmas buvo prancūziškai įgarsintas, manau, jog supratau viską.

Filme pasakojama apie super-heroes - Iron Man, the Hulk, Thor, Captain America, kurie susiburia į komandą, kadangi atsirado blogiukas, norintis sukelti pasaulinį karą/tapti super-galingu ar kažkas pan. Tolimesnė eiga tipiška: įvyksta mini-supermūšis, kuriame superherojai parodo savo jėgas, pagauna blogiuką, bet vėliau vieni su kitais pradeda pyktis, blogiukas ištrūksta ir vėl turi kovoti.

Nors pabaigos nemačiau, tačiau 100% esu įsitikinęs, jog laimėjo "geriečiai"ir jie išgelbėjo pasaulį. Filmas man pasirodė per daug banalus, tipiškas ir amerikietiškas(no offense JAV, bet tiesiog sakau tiesą). Žinoma, esmė ne tame.

Bežiūrėdamas šį filmą, suvokiau, kodėl amerikiečiai taip myli savo šalį. Juk esame girdėję apie amerikiečius turistus, kurie išvykę į kitas šalis elgiasi arogantiškai, žemina kitus, teigia, jog Amerika geriausia ir pan. Jų elgesio nesiimsiu komentuoti, kaip ir nekalbėsiu, ar tai gerai, ar ne. Esmė tame, iš kur šis elgesys ateina.

Visi gerai žinome, jog amerikiečiai pamišę dėl komiksų. Juose pasakojama apie tuos pačius super-herojus, kurie kiekvieną dieną didvyriškai gelbėja pasaulį nuo blogiukų. Įsivaizduokite, jeigu perskaitytumėte komiksą apie kokį Captain America, kuris išgelbėja jauną merginą nuo kokios pabaisos, juk kiekvienas suvoktume, jog jis pasielgė teisingai. Kai tokių komiksų yra šimtai, imtumėme tikėti, jog ten, kur mes gyvename, yra teisingumas. Pridėkime propogandinius filmus, vaizduojančius, jog kituose kraštuose, kaip SSRS, egzistuoja neteisybė ir ką gauname? Ogi tai, jog mūsų šalis yra pilna teisinga, todėl ja galime didžiuotis. Na, o didžiuodamiesi kuo nors juk mes dažnai mėgstame pašiepti mūsų kaimynus, taip dar labiau įrodydami, jog mes gyvename geriau nei kiti.

Neimsiu kritikuoti amerikietiško elgesio. Esu už tai, kad kiekvienas iš mūsų turėtumėme mylėti savo gimtąjį kraštą. Yra posakis, jog tikslas pateisina priemones. Nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Jeigu JAV tokiu būdu įteigia savo žmonėms, jog JAV yra teisinga ir gera šalis, - argi tas būdas iš esmės yra blogas? Suprantama, galbūt tai tiesiausias kelias į paprastas širdis.

Kaip bebūtų, ne apie tai norėčiau pakalbėti.

Kasdien Lietuvoje girdime(galbūt jau tai net ir spėjo pabosti)apie masinę emigraciją, kurią sukelia prasta ekonominė situacija, valdžios elgesys ir pan. Interneto portaluose gali pasiskaityti nemažai komentarų, kaip Kubilius gyvenimą sugriovė, kaip žmonės varo iš ir ant Lietuvos. Pačios emigracijos nepeiksiu - pritarsiu nuomonei, jog gerai, kad žmonės išvažiuoja, nes taip jie gali pažinti pasaulį, pasikeisti, pasisemti naujų idėjų, grįžti į Lietuvą, kur jas galėtų realizuoti. Tačiau niekada nepateisinsiu tų, kurie stumia ant savo Tėvynės. Tėvynė - tai vieta, kur Tu visada gali jaustis savas, kur žinai, kad tau gera. Tėvynė yra tik viena. Kas ją pažemina, tas parodo savo niekšiškumą. Praradai darbą, praradai namus, valdžia Tau sugriovė gyvenimą, todėl išvyksti į Angliją. Kaip ir minėjau, emigracijoje nematau nieko blogo. Tačiau išvykęs, būk geras, nepasakok, kokia Lietuva yra bloga, kokie lietuviai kvaili, jog sėdi bananų respublikoje, kai pats Tu nieko nepadarei, kad šią situaciją pakeistum. Esu įsitikinęs, jeigu kiekvienas iš mūsų pasistengtų kažką padaryti dėl savo šalies, mes ją greitai paverstume viena geriausių vietų Žemėje gyventi.

Štai priėjau prie to, ką norėjau pasakyti. Veikime kuo daugiau(redaguota skaitytojos pasiūlymu)! Veikime ką nors! Gražinkime Lietuvą, darykime ką nors, kad galėtume savo šalimi didžiuotis. O kultūrinės patirties savo darbams turime daug, kadangi mūsų istorija labai ilga ir įvairi. LDK laikai, XIXa. sukilimai, Vasario 16-oji, partizaninis karas, trėmimai, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji - tai parodo, jog lietuviai yra tikrai drąsi tauta, nes ne kartą ėmėsi ginklo ir aukojo savo gyvybės vardan Tos.

Garsinkime Lietuvą pasauliui! Ir pamatysime, jog net ir čia gera gyventi!

*įrašo autorius yra žmogus, išreiškiantis meilę savo šaliai taip, jog neįžeistų kitų valstybių, tautų, žmonių(trumpiau tariant, jis patriotas). Be to, autorius šiame įraše nieko blogo nenorėjo pasisakyti prieš JAV, kurią svajoja aplankyti

Encore: le Sud de la France!

Bonjour visiems!
Myliu Prancūziją, nes čia atostogos moksleiviams ilgos! Šv. Velykų atostogos truko vėl net 2 savaites, tad kol įspūdžiai gyvi, pasistengsiu pasidalinti įspūdžiais, ką per jas nuveikiau :)


Pirmoji savaitė:
Nenuveikiau daug darbų, tačiau stengiausi paruošti lietuviškuosius namų darbus. Didžiuojuosi, jog išsprendžiau fizikos uždavinius dviems mėnesiams į priekį, todėl iki rugsėjo šiam dalykui galiu sakyti au revoir!
Be namų darbų buvau išvykęs pažaisti badmintono su savo host-broliais, skaičiau knygas. Kiek įdomesnė diena buvo šeštadienis, kai su Judith, australe mainų moksleive, atvykusia kartu su manimi į Prancūziją, ėjome pasivaikščioti ~15km. iki Andrezieux pilies(šiame mieste tarp kitko yra ir mūsų licėjus).

Antroji savaitė:

Po savaitės beveik-nieko-veikimo su host-šeima išvykome į Pietų Prancūziją, Sanary sur Mer kurortą, kuriame namelį Annei paskolino jos gera drauge. Nors namelis taip ekstremaliai mažas, bet kas čia tokio, kai jame tik miegi, o visą dieną praleidi svetur? :)

Pirmoji diena(sekmadienis)

Kadangi mano host-šeima mėgsta pradėti keliones anksti ryte, išvykome 8:30val. Pradžioje kelias buvo nekoks - teko važiuoti kalnuotomis vietovėmis, kurios garsėja blogais orais: aukštis, rūkas, siauras kelias, pilnas sniego, pakelių grioviuose nuvirtusios mašinos nesuteikė ramybės. Bet, laimei, viskas praėjo sėkmingai ir po kiek laiko jau važiavome autostrada.

Sanary sur Mer mus pasitiko nelabai gerais orais - ~17 laipsnių šilumos+mistralis, kuris, kaip mums kepyklos pardavėja teigė, užsitęs iki savaitės galo. Tad apie pasilepinimą prie jūros ir maudymąsi galėjau užmiršti.

Antroji diena(pirmadienis)



Žinote, kiekvieną sykį suglumstu, kai tenka versti į lietuvių kalbą žodį marcher, nes pakolkas nerandu lietuviško atitikmens, ką mes su host-šeima veikiame kas du mėnesius ir tai, ką mes darėme pirmadienį. Galbūt tai pasivaikščiojimas po kalnus(nors pasivaikščiojimas skamba kaip ramus, svajingas ėjimas), o gal tai žygiavimas(nors tai skamba labai kareiviškai)?

Ryte susitepėme sumuštinius, pasiruošėme pique-nique ir pradėjome.

Žygiavimas - tai ne tik vaikščiojimas lygumomis, bet ir kopimas į kalnus ir leidimasis nuo jų. Vos atvykus į Prancūziją, man buvo gana sunku greitai vaikščioti nelygiais paviršiais, žiūrėti, kur dedi koją. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu malonumą 'maršuodamas', nes tokiu būdu gali pamatyti daug gražių, civilizacijos nepaliestų vietovių. Ką jau bekalbėti, jei esi Pietų Prancūzijoje!

Po kelių valandų karštyje pagaliau pasiekėme viršukalnę! Kadangi niekada nebuvau aukščio mėgėjas, tai visą šį grožį teko stebėti saugiu man atstumu. Besiilsėdami štai šioje vietovėje pamatėme staiga iš niekur, tai yra iš apačios, atsiradusius 2 uolų laipiotojus. Pažvelgęs su žiūronais pamačiau, jog tokių ekstremalų čia yra gana daug. Apsiginklavę sportbačiais, virvėmis ir įvairiais instrumentais jie kopė uolomis.. Ir staiga taip, kaip man nebūdinga, kilo noras pačiam tai išbandyti.. Mano laimei, tai buvo beveik troškimų išsipildymų diena.. :)

Nusileidę saugiais takais į apačią, nužingsniavome link jūros. Štai matote vaizdą, kuris buvo nufotografuotas iš aukščiau.

Grįždami atgal, pamatėme keliautojus, kopiančius aukštyn uolomis be jokių įrangų. Kelias link mašinos normaliais kelias būtų buvęs labai ilgas, tad nusprendėme ir mes išbandyti patys beveik tai, ką buvome matę anksčiau. Tai nebuvo kopimas stačia uola aukštyn, bet dažnai reikėdavo vaikščioti keturiom galūnėm. Nuostabus jausmas "ir kodėl pogalais tu čia užsimanei ropštis" užplūsdavo, kai pamatydavai, kokiame aukštyje esi, o į viršūnę bijodavai galvą pasukti, kad ala nenukristum. Visgi po viso to labai džiaugiausi, jog išpildžiau savo dienos svajonę bei įveikiau savo baimę :))

Trečioji diena(antradienis)

Dieną pradėjome aplankydami Toulon miestą. Tiesą sakant, man Prancūzijoje yra sunku suvokti miestų dydžius(ypač Pietų Prancūzijoje), nes daugelyje vietovių jie tiesiog šliejasi vienas su kitu. Pietų Prancūzijos pakrantė tankiai apgyvendinta, todėl čia miestai tiesiog suaugę.

Toulon yra svarbus Prancūzijos karinis uostas.

Ryte pasivaikščiojome po šį didmiestį. Turguje mus užkalbino viena sena draugiška prancūzė, kuri norėjo padėti mums, turistams. Ji pasiūlė nuplaukti laivu-autobusu į salelę, esančią čia pat, todėl nusprendėme ten nuvykti!

Kaip ir visuose kituose uostose, šioje salelėje begalė laivelių. Pastebėjau, jog čia gana daug mažų, gražių namelių, kurių, deja, įamžinti nespėjau.

 Grįžę atgal į Toulon pakilome aukštyn funikulieriumi. Iš čia atsivėre visas grožis. Nuotraukoje virš matyti mano minėtas miestų tankumas.. :)

Ketvirtoji diena(trečiadienis)

Kadangi pastarąsias kelias dienas nuolat judėjome, nusprėndeme trečiadienį kiek pasiilsėti. Ryte aplankėme Sanary sur Mer turgų, kuriame galėjai rasti visko nuo drabužių iki maisto.. Kiek vėlėliau pasivaikščiojome nuostabiomis siauromis gatvelėmis :)

Popiet išsiruošėme aplankyti du viduramžiškus Provanso miestelius. Kaip Denis sakė, mums pasisekė, jog esame tokiu metu, kol dar šio regiono tirštai nėra užplūdę turistai. Nuostabios provansietiškos gatvelės, levandos, suvenyrų krautuvėlės, menininkų dirbtuvės.. Dar ir dabar, atrodo, užuodžiu levandas (mm)

Penktoji diena(ketvirtadienis)

Išaušo diena, kurios bene labiausiai laukiau šių atostogų metu! Pagaliau išvykome į Marselį, trečią didžiausią Prancūzijos miestą, garsėjantį savo uostu, futbolu, senamiesčiu ir pietietišku gyvenimu!

Mieste pilna siaurų gatvelių! Be to, čia daug įvairiausių namukų. Ne kartą teko matyti tokių, kurie yra vos vieno normalaus kambario dydžio ir kelių aukštu.. Jiems ryškiai trūksta teritorijos.. :))

Po neilgo parduotuvių turo, nusipirkome po sumuštinį ir pavalgėme aikštėje prie savivaldybės. Sakyčiau, net aikščių čia mažai yra, nes vos radome vietos :)

Po pietų išsiruošėme pasivaikščioti po garsųjį Marselio senamiestį. Siauros, mielos, gražios gatvelės. Pamatėme net pradinės mokyklos karnavalą, kuriame ir mokiniai, ir mokytojai buvo persirengę savo herojų kostiumai bei šventė :) Vėliau aplankėme kvartalą, kuriame buvo filmuotas žinomas Prancūzijoje serialas "Plus Belle la Vie"("Gyvenimas yra gražus" ar kažkas tokio). Tikrame senamiestyje buvo apstu menininkų krautuvėlių, į kurias gali bet kas užsukti ir nuoširdžiai pasišnekėti su pačiais artistais.

Prisipažinsiu, iš trijų didžiųjų Prancūzijos miestų(Paryžiaus, Lyono ir Marselio) Marselis man mažiausiai patiko(nors tai nereiškia, jog man visai nepatiko). Galbūt dėl to, jog man jis pasirodė gana 'purvinas', pilnas šiukšlių, reikalaujantis šiek tiek kosmetinio remonto? Žinoma, čia tik mano asmeninė nuomonė. Galbūt vienos nepakanka pažinti tokį didelį miestą? Pažiūrėsime ateity ^^

Tokia buvo mano antroji kelionė į Pietų Prancūziją. Kiekvienam, vykstančiam į Prancūziją, siūlyčiau čia apsilankyti - yra ką pamatyti.

Mano mokykla kartu su lietuviškais ir prancūziškais namų darbais jau tuoj prasidės.. Bet, laimei, per šiuos du mėnesius vos ne kiekvieną savaitę turėsime po išeiginę dėl įvairių švenčių :))

Comment allez-vous?

Laikas neapsakomai bėga. Tikrai neapsakomai. Atrodo, jog dar tik vakar atvykau į Prancūziją, o šiandien jau regiu, jog praėjo jau pusė laiko - trys mėnesiai. Trys mėnesiai nuostabiausios laimės gyvenime, trys mėnesiai šypsenų ir džiaugsmo, trys mėnesiai nepakartojamų įspūdžių, trys mėnesiai pačių skaniausių pasaulyje pyragų ir patiekalų!


Gyvenime būna visko - ir gero, ir blogo. Be nuostabių akimirkų, turėjau ir liūdnų laikotarpių, sunkių laikotarpių, kai norisi grįžti namo, nes pasiilgai Tėvynės, Šeimos, Draugų, net Gimtosios kalbos, kai labai reikia kieno nors, kam galėtum išlieti savo liūdesį.. Bet negandų akivaizdoje reikia atsitiesti ir žengti pirmyn su šypsena, nes žinau, jog tokio nuostabaus pusmečio galbūt niekada neturėsiu!

Per šiuos tris mėnesius spėjau atrasti antrąją šeimą, antruosius namus, naujus žmones. Žinoma, 3 mėnesiai dar pakankamai nedaug sukurti naujam gyvenimui, bet pirmieji brangių žmonių čia kontūrai jau pradeda ryškėti!

Tad ką gi spėjau nuveikti per šį laikotarpį?

Turbūt jau pats nė gerai neatsiminčiau, tačiau:

* Pirmąsyk važiavau slidinėti!(03 31d.):

Nuo pat grįžimo iš Meaudre svajojau paslidinėti Prancūzijoje. Visų pirma, niekada anksčiau nebuvau slidinėjęs su slidėmis. Antra, norėjau pažinti Prancūzijos kalnus! Džiaugiuosi, kad mano host-šeima tai suprato ir kartu su mūsų miestelio slidinėjimo klubu(mano nuostabai, net tokiuose miesteliuose kaip mano egzistuoja tokie klubai, suburiantys daug žmonių!)išvykome slidinėti į Alpes d'Huez kurortą Alpėse. Žinoma, kelias gana tolimas(apie 3-4val.), todėl reikėjo keltis 4val. ryte.. Kad ir kiek bebūtum pamiegojęs, atsikėlus taip anksti išlikti visą dieną budriam ant slidžių ir žiūrėti, kad neužsimuštum, yra nelengva!

Atvykus į kurortą, gavau nemokamą mūsų miestelio slidininkų klubo nario 3val. trukmės pamoką, per kurią sugebėjau, manau, gana neblogai slidinėti. Bėda ta, jog anksčiau niekada nebuvau slidinėjęs ant slidžių ir kai tau, visiškam nuliui, reikia tuoj pat pradėti slysti nuo statoko šlaito, atsimeni visas maldas ir giesmes.. Kaip bebūtų, tą dieną įveikiau žaliąsias trasas!

Aš - superherojus!

* Aplankiau Nicą!

Mano kelionės po Pietų Prancūziją įspūdžius galite paskaityti kituose įrašuose, tačiau ir dar dabar galiu sakyti, jog esu pakerėtas Pietų Prancūzijos!

Kadangi man šv. Velykų atostogos prasidėjo tik šią savaitę(toliau moksleiviams patariu neskaityti) ir truks netgi 2 savaites, tai su savo host-šeima keliausime vėl į Pietų Prancūzijos kurortą, kuriame dar tiksliai nežinau, ką darysime, tačiau savo kelionės įspūdžiais būtinai pasidalinsiu!

* Vaikščiojau po kalnus!

Mano šeima su dviejom kitom šeimom-draugais sykį į ~2 mėnesius išsiruošia žygiuoti po kalnus. Per 3 mėnesius spėjau jau du sykius "pasivaikščioti". Marche - tai puikus būdas pažinti Prancūzijos gamtą. Nuo pat filmo "L'enfant et le renard" svajojau įžengti į tankų mišką. Kaip bebūtų, 'maršavimas' tikrai(mane)greitai varginantis dalykas. Kai mano šeima jau pripratusi prie ilgų nuotolių, man tai dar gana nelengvas dalykas, kai ilgai leidiesi nuokalnėmis, o paskui kopi vėl į viršų. Vis dėlto gali pamatyti akį veriančių vaizdų!

*Aplankiau Lyoną!

Nors Paryžių norėčiau aplankyti darsyk, tačiau tą patį galiu pasakyti ir apie antrą pagal dydį Prancūzijos miestą Lyoną, kuriame gyvena virš 2 milijonų žmonių. Pirmąsyk jame apsilankiau kiek netikėtai: vieną vasario(???)šeštadienį atsikėliau 10val. ir mano host-tėtis Denis man po pusvalandžio tarė:"Po pusvalandžio važiuojame į Lyoną". Kaip paaiškėjo, ši spontaniška(kaip ir visos)mintis kilo Annei, kuriai ta diena atrodė labai graži. Kaip žinia, dar nevisai pabudęs turėjau tuoj pat susiruošti šiai kelionei.
Lyonas - tai dar romėnų laikus menantis miestas. Atvažiavę jame vaikščiojome siauromis Viduramžių gatvelėmis, knibždėte knibždančiomis turistų ir vietinių. Sužinojęs, kad Lyonas garsėja savo bandėlemis praline brioche, kas reiškia, bandelės, aplietos raudonu cukraus ir migdolų padažų, privalėjau nusipirkti ir paragauti!

Meilė iš pirmo žvilgsnio(ir krimstelėjimo!)

Po to aplankėme garsiąją Lyono katedrą aukštai, ant kalvos, į kurią pakilome funikulieriumi, o vėliau darsyk pasivaikščiojome senamiesčiu.
Tai nebuvo mano vienintelė kelionė į Lyoną. Po savaitės ten pat važiavau visam savaitgaliui susitikti su lietuvaite, mano drauge ateitininke Justina. Buvo labai gera susitikti su tautiete, pasišnekėti išsiilgtąja lietuvių kalba(kadangi lietuviškai galiu šnekuosi tik su savo šeima internetu), aplankyti kelias kitas Lyonos vietas, kaip nerealų brolių Liumjerų, fotografijos išradėjų, muziejų, be to, susitikti su savo draugėmis iš Montbrisono, kadangi atsitiktinai visi tą patį savaitgalį sugalvojome važiuoti į Lyoną!
Žinau, kad Lyone dar tikrai apsilankysiu balandžio pabaigoje, kadangi organizuoju YFU moksleivių mini-susitikimą. Likau taip sužavėtas šio miesto, kad jo kandidatūros taip pat neatmetu ir savo studijoms(nors Lyono Science Po yra gana kairiosios pakraipos)!

*Patapau gourmand!(pranc. gurmanu)

Begyvendamas Prancūzijoje, nori nenori paragauji šią šalė garsinančių pyragų, desertų ir patiekalų. Per šiuos 3 mėnesius jų tiek išragavau, jog jau nė nebeatsiminčiau! Galiu pasakyti, jog tai yra patys skaniausi dalykai, kuriuos esu valgęs savo gyvenime! Kiekvieną sykį Anne, kuri yra nuostabi kulinarė ir šeimininkė, paprašau, kad duotų kokio skanumyno receptą(nors dar nė vieno nesu gavęs:( ). Grįžęs į Lietuvą norėsiu išbandyti kuo daugiau prancūziškų patiekalų, kadangi - leisiu sau pasididžiuoti - pamėgau valgyti gerą ir tikrą maistą!

Kai esi skaniai pavalgęs, esi laimingas, tad nesistebiu, jog prancūzai tokie linksmi žmonės!

3 mėnesiai - tai pusiaukelė. Tikiuosi, manęs laukia dar daug nuotykių, kuriuos patirsiu su man brangiais žmonėmis!
Kaip bebūtų gaila, laikas neapsakomai greitai bėga. Nuoširdžiai prisipažinsiu, - kaip bebūčiau pasiilgęs namų, tačiau grįžti dar labai nenoriu! :(

Bisous!

Vive la Lituanie!

Įprastai neįtikėtinai greitai pristatau savo sekantį intervalą!
Kovo 11-osios proga, manau, jog būtų pats tas pakalbėti apie Lietuvą Prancūzijoje - ką prancūzai mano apie Lietuvą!

Jau seniai žinojau, jog daugelis vakariečių apie Lietuvą galvoja kaip apie rusišką kraštą. Prieš atvykdamas čia šiek tiek tikėjausi, jog prancūzai turės šiek tiek daugiau žinių bent apie Europos Sąjungos šalis, nes mes Lietuvoje tikrai žinome bent minimalius dalykus apie kurią nors Europos šalį. Deja, ne :( Daugelis sutiktų žmonių pirmiausia nesupranta, ką reiškia žodis "Lituanie". Tuomet jiems kantriai imu aiškinti, jog mes netgi esame Europoje(!!!), net priklausome Europos Sąjungai(!!!), tačiau jeigu dar neaišku, tuomet tenka pradėti vardinti aplinkinių valstybių (Lenkija, Baltarusija, Rusija) vardus. Jeigu visgi, pasirodo, pašnekovas žino, kur Lietuva, tai tuomet paklausia: "ar jūs kalbate rusiškai"? Tuomet tokia pačia kantria išraiška paaiškinu, jog mes šnekame lietuvių kalba, kuri nėra panaši į rusų kalbą. Kartais būnu paprašomas pašnekėti kažką lietuviškai. Klausytojai dažnai pasako, jog lietuvių kalba jiems iš dalies primena ispanų(manau, dėl balsių gausumo) ar graikų, o kartais ir rusų(tačiau jiems imu aiškinti, jog lietuvių kalba priklauso baltų kalbų grupei, o rusų - slavų).

Viešnagės Prancūzijoje pradžioje turėjau 4val. rusų kalbos per savaitę licėjuje. Pamokas vedė jauna rusė, kilusi iš Minsko(visai netoli Lietuvos!). Deja, buvau labai nuliūdintas, kai sykį beaiškindamas per pamoką vienai merginai, jog Lietuvoje šnekama lietuviškai, mokytojos buvau pavadintas nacionalistu.. Ir šiaip per pamokas kartais ji mane bandydavo pašiepti prieš kitus, jog esame Rusijos pašonėje, "kas jūs tokie esate palyginti su mumis"

Galbūt mielieji skaitytojai nusistebės tokiu mano priešiškumu užsieniečiams lyginti Lietuvą su Rusija, tačiau manau, jog yra ypač svarbu, kad užsieniečiai žinotų, kas yra Lietuva, kodėl mes norėjome Nepriklausomybės, ką mes turėjome iškentėti dėl to. Todėl kam nors pasiteiravus etatinių klausimų apie Lietuvą stengiuosi ne rodyti pyktį dėl nemokšiškumo, o nuoširdžiai viską paaiškinti. Galbūt šiek tiek suprantu juos - mes esame maža valstybė, tad kam reikia kokiam prancūzui verstis per galvą, kad išsiaiškintų, kas ta Lietuva? Iš kitos pusės žinios parodo inteligentiškumo lygį..

...

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Myliu savo Lietuvą, jos gamtą, miškus, upes. Kartais pasidaro taip ilgu, kai tik su giminaičiais per Facetime galiu pasišnekėti lietuviškai, nes lietuvių kalbos trūksta.. Kad ir kaip mylėčiau Prancūziją, kaip ja besižavėčiau, suvokiu, jog čia nesijausiu toks savas kaip savame krašte. Nors ir norėčiau studijuoti čia, galbūt ir pagyventi kažkiek laiko, tačiau savo ateities neįsivaizduoju be Lietuvos, kur viskas taip artima.. Myliu Tave, Lietuva. Ačiū, kad man į širdį amžiams įnešei lietuvišką žodį, dainas, kurias čia dažnai dainuoju!

...

Turbūt ne veltui šiandien įsijungiau peržiūrėti YouTube klipo "KONY 2012", kuriame rodoma, kiek daug gali nuveikti žmonių bendrija! Šie žmonės visame pasaulyje, kovojantys dėl Ugandos vaikų laisvės, man labai priminė mūsų žmones prieš 22(jau 22 metai!), kovojusius dėl mūsų Laisvės! Tai buvo žmonės, kupini užsidegimo, idėjų, meilės Tėvynei. Labai norėtųsi, jog ta mūsų stiprybė, vienybė būtų ir šiandien! To ir linkiu Tau, Lietuva!

Branginkime, ką turime!

Les vacances d'hiver!

Sveiki, Mielieji! Manasis blogas vėl sugrįžta! Šįsyk pasistengsiu papasakoti apie savo žiemos atostogas!

Kaip žinia, Prancūzijoje vasario viduryje prasideda dviejų savaičių ilgio žiemos atostogos. Man tai buvo didelė naujiena, kadangi Lietuvoje iki pat šv. Velykų mokomės, retkarčiais pasidarydami išeigines dėl karantinų ar šalčių :)

Pirmąją savaitę išties daug nenuveikiau - ruošiau lietuviškus namų darbus, dusyk buvau baseine(mąstau pradėti lankyti plaukimą, kadangi reikia kokių nors activities juk!
Be to, pirmąją savaitę namop iš studijų buvo grįžę du vyresnieji mano host-broliai - Rafael ir Paol. Jie, kaip ir mano šeimyna, pasirodė esą labai paprasti ir šilti žmonės, todėl greitai pavyko su jais susibendrauti kaip su tikrais broliais :)

Antroji savaitė buvo kupina įspūdžių, nes IŠVAŽIAVAU Į NICĄ!!! Anne nusprendė aplankyti savo seserį, gyvenančią Cagnes sur Mer, Nicos priemiestyje. Kadangi Denis dirbo, išvykome aš, Anne ir Etienne'as.


Pakeliui sustojome guminukų HARIBO muziejuje, kuriame pamačiau, kaip gaminami guminukai :)


Suvalgę savo suteptus sumuštinius, išsiruošėme pasivaikščioti po Uzes(miestelis, kuriame ir yra įsikūręs saldainių muziejus)senamiestį. Prisipažinsiu, tai buvo vieta, kurioje supratau, kodėl tiek daug žmonių įsimyli pietų Prancūziją. Pats taipogi pajutau šį jausmą šiam kraštui :)
Uzes miestas gyvuoja dar nuo romėnų laikų, todėl senamiestis spinduliuoja senoviška architektūra, siaurom gatvelėm bei menininkų dirbtuvėlėmis.



Po ilgoooos kelionės magistrale pagaliau atvykome į Cagnes sur Mere! Nors jau buvo tamsu, tačiau supratau, jog veltui prisiėmiau tiek žieminių drabužių.. Visą laikotarpį puikiai prasiverčiau be jokių striukių, nes čia buvo tikrai šilta(juk čia Viduržiemio jūra!). Helene, Anne's sesers, šeima buvo labai maloni kaip ir visi prancūzai. Esu jiems labai dėkingas, jog leido kelias dienas pas juos paviešėti, pamatyti ir patirti tiek daug! Vakarais, po sunkių kelionių dviračiu ar pėsčiomis, tesinorėdavo tik į lovą!.. :)

Kitą rytą nuėjome pasivaikščioti prie jūros. Visas miestas man tiesiog priminė tuos Majamio, Holivudo vaizdus iš televizoriaus - aukštos palmės, nuostabiai sutvarkyta aplinka, daug žmonių..
Be to, pastebėjau, jog paplūdimyje buvo ypač daug sportuojančių žmonių, galbūt tai dėl tikrai gerai sutvarkytų takų ir šalia pat ošiančios jūros? :)


Popiet su dviračiais važiavome į kitą miestelį, kuriame įsikūręs vadinamasis "milialdierių uostas", kuriame savo jachtas laiko turtuoliai. Seilę varvinau žiūrėdamas į nerealaus grožio multifunkcinius technikos sutvėrimus..
(tikėjausi, jog kokie turtuoliai mus pamatys ir pasikvies į savo jachtą :D)

Monakas.. Ilgai laukiau galimybės nuvykti į šį miestą. Išvykome 9val. greituoju traukiniu, nė nespėjau numigti :( Išėję iš modernios traukinių stoties šiek tiek pasivaikščiojome po Monaką. Monakas - tai Prancūzijos "protektoratas", valdomas Monako princo. Čia įprastai gyvena apie 30 000 žmonių, tačiau kasdien čia atvyksta dirbti apie 50 000 prancūzų ir italų, neskaitant turistų.. Nekeista, jog suvažiuoja, nes čia butai biškį brangūs ~1 milijonas eurų. Kur tik apsižvalgysi, visur pilna suspaustų skirtingų daugiaaukščių namų.


Šiurpinančiai gražus jūros vaizdas..


Po to aplankėme okeanografijos muziejų, įkurtą praeito amžiaus pradžioje. Pats muziejaus pastatas, atrodantis kaip kokie rūmai, buvo fonduotas tuometinio Monako princo. Viduje buvo begalybė jūros eksponatų, pradedant senovinių žuvų skeletais, jūros transporto įranga ir baigiant įvairiais akvariumais, kuriuose pamačiau tikrai įdomių žuvų :)

Papietavę parke, kuriame jau buvo bepradedą žydėti egzotiniai augalai, žingsniavome link Monako rūmų. Tiek aš, tiek Annė, Etienas ir Helen sutikome, jog rūmai neatrodė tokie didingi kaip, pavyzdžiui, Versalis. Net priešais rūmus stovėjusi merija atrodė daug gražesnė.. :) Žinoma, prie rūmų budėjo sargyba, kuri keičiasi kas valandą(kaip ir daugelyje šalių).

Neužsibuvome Monake, kadangi buvo laikas į traukinį.. Monakas paliko tikrai neišdildomų įspūdžių. Tai didelis, turtingas miestas, kurį tikrai rekomenduočiau kiekvienam aplankyti, jei pasitaikys proga.

Žinoma, tą dieną dar spėjome užsukti į dyyyyyydelį prekybos centrą su visais garsiais prekių ženklais. Šiek tiek apsišopinau H&M.. :) Prancūzijoje drabužiai tikrai pigesni nei Lietuvoje, todėl stengiuosi išnaudoti kiekvieną galimybę nusipirkti pigesnių kaina, bet kokybe tokių pačių bei įvairesnių rūbų.

Pagaliau Nica!!! Nekantravau aplankyti šį turistų rojų! Iš seniau turėjau susidaręs įvaizdį, jog Nica - tai labai brangus miestas, tačiau realybė prasilenkė su vaizdiniais. Jeigu norėsi, visuomet galėsi sutaupyti. Grįžtu prie temos. Nica - tai labai gražus miestas. Nors tai buvo dar vasaris, tačiau temperatūra buvo apie 20 laipsnių, todėl paplūdimiuose buvo daugoka turistų(kai kurie netgi deginosi!). Visą pakrantę kerta garsusis dviračių takas, pavadintas anglų turistų garbei(nes jų daug atvažiuoja čia ir važinėjasi dviračiais). Šiuo taku mes ir atvažiavome iš Cagnes sur Mer.

Buvo labai neįtikėtina sužinoti, jog Nicoje gyvena apie 40 000 rusų. Dauguma jų čia atvyko po Spalio revoliucijos 1917m. Įdomiai skambėjo, kai išgirdau, tačiau šie rusai pastatė ir cerkvę, kuri šiandien yra populiarus turistų traukos objektas Nicoje! Nors į cerkvę dėl remonto darbų negalėjome įeiti, pasigrožėjau įspūdingu jos fasadu. Po to susiskambinau su šeima ir sužinojau, jog kol manęs nėra, jie irgi nenuobodžiauja - išsiruošia vykti slidinėti savaitei į Švediją!

Kadangi atvažiavome su dviračiais, visąlaik su jais ir važinėjomės po Nicą. Patiko riedėti po įvairias šio seno miesto gatves. Šioje nuotraukoje matote vieną iš daugelio prancūziškų saldaininių. Popiet užsukome į tipišką mažą, turistų perkrautą kavinukę, kurioje valgėme keletą tradicinių pietų Prancūzijos patiekalų. Pirmasis labai priminė mūsiškus bulvinius blynus, antrasis buvo žuvų asorti. Žinant mano požiūrį į žuvį, tikrai nesimėgavau, kai kažkoks kauliukas užsitrigo gerklėje.. :(

Vis dėlto po to nuėjome valgyti pačių skaniausių ledų su grietinėle ant viršaus, kokius tik esu ragavęs! Ir juos valgiau pačiame paplūdimyje!.. :)
Kadangi jau artėjo vakaras, išsiruošėme namų link. Grįžęs jaučiausi kaip ir visas kitas dienas laaaabai nusikalęs, tačiau, kaip sakiau Annei, nuovargis praeis, o įspūdžiai išliks visam gyvenimui! Kitą dieną atsisveikinome su Pietų Prancūziją, tačiau aš žinau, jog ne visam, kadangi čia dar tikrai sugrįšiu! :)