Ištrauka iš Džeromo Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“
Fibė tylėjo. Jeigu ji neturi ko pasakyti, netaria nė žodžio.
— Ir dabar man patinka,— sakau aš.— Štai dabar. Sėdėti su tavim, plepėti apie visokius...
— Juk tai netikra!
— Kaip netikra! Tikrų tikriausia! Kodėl tai negalėtų būti tikra? Prakeikimas! Sakyk, ką
nori, žmonės niekad netiki, kad tai tikra! Velniškai man visa nusibodo!
— Nesikeik. Na, gerai, pasakyk dar ką nors. Pasakyk, kuo norėtum būti? Mokslininku,
advokatu ar dar kuo.
— Mokslininku negalėčiau būti. Aš negabus.
— Tai advokatu — kaip tėtė.
— Advokatu gal ir neblogai, bet manęs netraukia,— sakau.— Tikrai, advokatu būtų
neblogai, jeigu visą laiką gelbėtum nekaltų žmonių gyvybes ir panašiai, bet kad advokatai
to nedaro! Jie tiktai kala pinigus, žaidžia golfą, lošia bridžą, perka automobilius, geria
martinį ir vaikšto užrietę nosis. Ir dar ne viskas. Net jeigu ir gelbėtum žmones nuo
mirties, ir visa kita, iš kur gali žinoti, ar gelbsti juos, kad išgelbėtum, ar tik todėl, kad
pasidarytum garsiu advokatu, kurį visi, pasibaigus teismui, apstoja, plekšnoja per petį,
sveikina, fotografuoja ir taip toliau, kaip rodo tuose prakeiktuose filmuose. Iš kur gali
žinoti, ar neapsimetinėji. Tai ir yra didžiausia bėda, kad negali žinoti.
Nežinau, ar Fibė suprato, ką aš jai norėjau pasakyti. Juk ji dar visai maža. Tačiau ji bent
klausėsi. Nėra dar taip bloga, jeigu tavęs kas nors klausosi.
— Tėtė tave užmuš! Tikrai užmuš,— sako ji. Tačiau aš jos nesiklausiau. Man atėjo į
galvą viena mintis — beveik beprotiška mintis.
— Žinai, kuo aš norėčiau būti?— sakau.— Žinai, kuo norėčiau būti? Jeigu būtų mano,
po velnių, valia?
— Na, kuo? Tik nesikeik.
— Žinai tą dainelę: „Jei kažkas kažką sugavo vakare rugiuos...“ Prisimeni? Aš norėčiau...
— Ne taip. „Jei kažkas kažką sutiko vakar rugiuos“!— sako Fibė.— Tai eilėraštis. Roberto Bernso.
— Aš žinau, kad tai Roberto Bernso eilėraštis.
Jos buvo teisybė. Iš tikrųjų „Jei kažkas kažką sutiko vakare rugiuos“. Bet tada aš to nežinojau.
— 0 aš maniau, kad „jei kažkas kažką sugavo“,— sakau.— Bet nesvarbu. Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų ir nė vieno žmogaus — nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus. Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, kad tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS B
Edvardas Munchas, „Klyksmas“(1893m.-1910m.)
Esu įsitikinęs, kad jeigu Munchas gyventų šiandien, šiai žmogystai reiktų atlikti žandikaulio sukabinimo operaciją.
Iš kitos pusės, nesakau, koks baisus yra mūsų pasaulis. Taip, yra baisus, bet dar neabsurdiškas. Dar visgi esti nemaža gerų žmonių. Ir, ko gero, jų visuomet bus. Nes visada atsiras idealistų, kovojančių su pasaulio neteisybėmis.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS CIš Lauryno Grušo autobiografijos
Kiekvienas žmogus yra išgyvenęs tokių akimirkų, kurių niekada neužmiršta, kurie yra taip giliai įsirėžę atminty ir tu pats nežinai, kodėl.
Žinau, kad visą savo neilgą gyvenimą(ir dar dabar)mėgdavau svarstyti apie pasaulį, jo veikimo principus. Sykį būdamas 12-13 metų skaičiau enciklopediją apie žymius istorijos įvykius pasaulio istorijoje. Galbūt man labai įstrigo Napoleono žygiai, valdymas. Ir staiga man šovė mintis - Napoleonas save įamžino pasaulio istorijoje! Jo niekas niekada nepamirš! Ir tuomet susimąsčiau apie save: aš esu niekuo iš kitų neišsiskiriantis asmuo; nieko nepadariau pasauliui, kad jis apie mane žinotų. Vieną dieną mirsiu, kaip mirė milijonai visais laikais. Mano kūnas supus, iš manęs nieko neliks ir aš liksiu dar viena dulke šioje pasaulio dykumoje. Ateities žmonėms aš nebeegzistuosiu. Tad ar kiekvienas mano žingsnis yra ko vertas?
Pamenu, kaip tąsyk likau sukrėstas šio suvokimo. Žinote tą jausmą, kai kažkas viduje lyg širdį spaudžia, jautiesi, lyg būtum šaltu vandeniu aplietas? Lyg prieš akis tau atsivertų kažkokia paslaptis, kurią nedaugelis galbūt atranda.
Tuomet aš sau prižadėjau, kad padarysiu viską, jog žmonės mane atsimintų. Svajojau, kad apie mane žinotų taip kaip apie Napoleoną. Antraip mano gyvenimas nieko nevertas.
Tas pažadas paliko gilų įspaudą mano atminty. Galbūt dėl to stengiausi visą laiką parodyti kitiems, ko aš esu vertas. Turbūt ir studijuoti politikos mokslus buvo viena iš ambicijų, kuria įrodyčiau kitiems kažką. Bet praeitą rudenį teko išgyventi įvairių nutikimų, kurie man parodė, jog taip eidamas aš nieko nepasieksiu. Buvo skaudu suvokti, jog daug laiko praleidau gana nereikšmingai.
Dabar pradedu suprasti, jog mano gyvenimas - tai ne kovos laukas(turi praeiti laiko, kol aš tai pilnai įsisavinsiu) ir kad aš neprivalau sau ar kam nors kitam kažko įrodinėti. Neprivalau tapti įžymus ir pasiekti napoleoniškąjį lygį, kad jausčiausi laimingas. Nes laimė - tai kai esi laimingas Tu su šalia Tavęs esančiais mylimais žmonėmis. Kai vaikiškai džiaugiesi. Kai lauki kiekvienos dienos ryto. Kai eini į mokyklą, darbą su šypsena. Kai nori gyventi.
Laimė nepasiekiama užsibrėžiant napoleoniškus tikslus - tiesiog galima ja gyventi - tai ne akimirką, o visą gyvenimą trunkantis jausmas.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS C
Iš dienoraščio
Dažnai susimąstau, kodėl mes taip žavimės praeitimi, kad ir netolimąja(80's, 90's), bet nesame patenkinti dabartimi. Šiandien visą vakarą klausausi Pink Floyd'ų(kurie ir įkvėpė mane parašyti šį įrašą). Kodėl mes, XXI amžiaus žmonės, dažnai klausomės Queen'ų, Pink Floyd'ų? Nes tai buvo grupės, kurios dainavo apie savo laikmetį, apie tai, ką mato aplinkui, apie savo jausmus, apie to laiko neteisybes, krizes. Kodėl mes peikiame didžiąją dalį šiuolaikinių atlikėjų, grupių, žvaigždučių, įžymybių? Nes jie nedainuoja apie dabartį, apie tai, ką mato aplinkui, apie savo jausmus, apie dabarties neteisybes.
Todėl norėčiau pakviesti KIEKVIENĄ, kuris turi kažkokią nuomonę apie save, kitus, pasaulį ir pan. IŠREIKŠTI NUOMONĘ apie tai. Kurkite muziką, dainuokite dainas, tapykite, šokite, filmuokite, statykite spektaklius, kino filmus, operas, baletus, kurkite performansus. Sukurkime kritinę masę(man gražiai skamba šita frazė) žmonių, kurie turėtų idealų, svajonių, idėjų, kaip pakeisti, pagražinti šį pasaulį.
Houldenas su savo idealais atsigulė į psichiatrijos ligoninę. Galbūt tas pats gresia ir man ir tiems, kurie bandysime keisti pasaulį(žinoma, pirmiausia pradėsime nuo savęs!), tačiau visa tai verta mūsų pastangų. Net jei ir ateities vaikai apie mus neskaitys enciklopedijose, bet vis tiek verta. Kad prieš guldami į karstą galėtume būti ramūs, jog padarėme visa, ką galėjome, kad pasaulyje egzistuotų meilė, taika, kad būtų pasirūpinta tais, kuriems trūksta apkabinimo, užuojautos, supratimo. Kad pašalintume neteisybę, netikrumą, pavydą, neapykantą. Kad kiekvienas žmogus jaustųsi reikalingas ir mylimas. Kad prieš šv. Petro vartus stovėtume drąsūs.
___________________________________________________________________________________
ŠALTINIS D
Iš gyvenimo
Nežinau, ar būsiu melagis, ar prezidentas, ar žurnalistas, ar politikas, ar verslininkas, ar dainininkas, ar aktorius. Žinau, kad norėčiau gyventi prie bedugnės ir saugoti šalia žaidžiančius vaikus, kad jie ten nenukristų.. Nors pats dažnai realybėje juos nuo ten stumdau.. Ir pats dažnai užsidedu kaukę.
