Po truputį po truputį..

Sveiki, Brangieji!

Visų pirmiausia norėjau atsiprašyti, jog savo blogo neatnaujinau net(!!!) tris savaites! Kaip vienai pažįstamai sakiau, ypač svarbu pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais čia, nes jie nebepasikartos, o laikui einant jie užsimirš.. Na, bet galiu nuoširdžiai pasiteisinti, jog ir laiko prisėsti prie kompiuterio tikrai pritrūksta.. Atrodo, norisi tiek daug kuo pasidalinti, jog nė nežinau nuo ko pradėti!

Prancūzijoje esu jau virš 2 savaičių.. Per šį, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, trumpą laikotarpį pamačiau tiek daug naujų dalykų, kiek anksčiau nebuvau matęs!

Nors gyvenu visai netoli nuo Lietuvos, kartais atrodo, jog gyvenu toli toli.. Nes prancūziškas gyvenimas vaizdžiai skiriasi nuo mano gimtosios šalelės!

Čia, Prancūzijoje, dabar 22:30, prieš pusvalandį jau turėjau būti lovoje.. Taip, nes šeimoje, kurioje gyvenu, galioja griežtos taisyklės!




Gerai atsimenu tą dieną, kai mane ir Judith, bendraamžę YFU moksleivę iš Australijos, įsodino į TGV traukinį iš Paryžiaus į Lioną, o tuomet persėdome į St. Etienne, ~10 pagal dydį Prancūzijos miestą, kuris yra Klaipėdos dydžio(150 tūkst. gyventojų, tačiau su priemiesčiais jis beveik lygus Kaunui). Atsimenu, kai dar gerai nespėjęs susivokti ir išlipęs iš traukinio iškart pamačiau savo šeimą! Atpažinau juos, nes jau anksčiau buvau matęs jų nuotrauką, kadangi savaitę prieš išvykimą susirašinėjome :) Labai apsidžiaugiau pamatęs žmones, su kuriais praleisiu visas mano ateinančių 6 mėnesių akimirkas! Pagal Prancūzijos tradicijas pabučiavome vieni kitiems dusyk į skruostus ir išvykome namų link.

Gyvenu miestelyje pavadinimu Saint-Just-Saint-Rambert. Tai beveik 1000 metų istoriją turintis miestas, savo dydžiu kiek pralenkiantis Kelmę(nors iš pažiūros jis atrodo daug didesnis). Gyvenu kvartale, pastatytame praeito amžiaus 7-ame dešimtmetyje. Rajonas primena vieną iš tų miegamųjų kvartalų, kur, atrodo, taip ramu, jog nieko blogo negali įvykti. O ir "senamiestis" gana netoli, ~5-8min. kelio pėsčiomis.

Matote pagrindinę miesto gatvę, kertančią senamiestį. Čia rasite ir Patisserie(„Pyraginė"), ir Boulangerie("Duoninė"), ir Boucherie("Mėsinė"), Confiserie("Saldaininė"), Fromagerie("Pieninė", kur galima nusipirkti ir pieno produktų, ir sūrių, ir jogurtų), Primeur("Vaisiai ir daržovės"), La Presse("Spauda")



Ne tik Nyderlandai, bet ir Prancūzija yra žymi savo sūriais. Čia beveik kiekvienas regionas turi savo sūrio rūšį :) Man, kaip lietuviui, buvo įdomu paragauti ožkos pieno sūrį, kuris turi visai kitokį skonį nei karvės pienos sūris! Žinoma, dar kol kas nespėjau patapti tokiu gurmanų, kuris su pasimėgavimu galėtų gardžiuotis sūriu, atsiduodančiu nekokiu kvapeliu.. :)



Mano pirmąjį sekmadienį kartu su host-šeima nuėjome į prancūzišką turgų, kuriame galėjai VISKO rasti.. Ir įvairiausių vaisių, daržovių, kurių nebuvau regėjęs, ir šviežių bei skanių apelsinų, užaugintų Korsikos saloje, ir sūrių, ir mėsos, ir drabužių - ko tik panorėsi. Ypač likau nustebintas suradęs lietuviškuosius bulvinius blynus, kurie, pasirodo, yra Rhones-Alpes regiono tradicinis patiekalas! Na, ir sutapimas! :)






Kaip džiaugiuosi, jog mėgstu keliauti! Štai, vieną trečiadienį po pamokų(trečiadieniais pamokos vyksta tik iki pietų, kad moksleiviai galėtų praleisti laiką kartu su šeima)nusprendęs, jog turiu marias laiko, nusprendžiau pats vienas pasivaikščioti po senamiestį. Tuo metu beveik nebuvo jokių žmonių, tad mėgavausi ramybe vaikščiodamas po Viduramžių senamiestį.




Žinoma, po to gavau šiek tiek pylos, jog užsibuvau nieko nepranešęs.. :)

Neįtikėtina, tačiau šis grindinys stovi dar nuo Romėnų laikų ir nė sykio nebuvo pakeistas!



O štai čia šv. Pranciškaus bažnyčia. Romaninio stiliaus bažnyčių čia daug visur mačiau. Šį sekmadienį buvau nuėjęs į šv. Mišias, tačiau čia buvo susirinkę vos 40 žmonių. Prancūzai nereligingi, daug bažnyčių ir vienuolynų uždaroma. Net mūsų parapijoje nėra kunigo, todėl pamaldų pravesti atvažiuoja dominikonas vienuolis. Mišių kontingentas - tik vyresnio amžiaus žmonės. Įdomu buvo matyti, jog, nors liturgiją vedė vienuolis, tačiau Komuniją dalino moterys. Niekada nesu girdėjęs, jog Komuniją galėtų dalinti nekunigas, tačiau, kaip paaiškėjo, Prancūzijoje situacija tokia prasta, jog moterys gali atlikti didžiąją dalį kunigo pareigų! :)

Tiek šiandien. Prižadu, jog stengsiuos kuo daugiau papildyti blogą. Yra daug ir neišsemtų temų, tokių kaip Mokykla, Šeima, Maistas, Gyvenimas, mano įspūdžiai Prancūzijoje ir kt., kuriomis nekantrauju su Jumis pasidalinti! :) Tout à l'heure!

Bonjour France!

Sveiki visi, skaitantys mano tinklaraštį! Nekantrauju pradėti su Jumis dalintis savo mainų programos įspūdžiais!


Nuo pat Naujųjų Metų jutau, jog ši diena nenumaldomai artėja. Deja, tačiau kartais Jo ir mūsų planai nesutampa, todėl prieš pat išvykstant mirė mano senelis Kostantinas.. Šis skaudus įvykis gana apkartino mano išvykimą.. Galiu pasidžiaugti, kad bent su juo galėjau atsisveikinti..


Taigi, po beveik bemiegės nakties išaušo paskutinė diena Lietuvoje. Laimei, kad buvau nusipirkęs visus pirkinius anksčiau, nes daiktų krovimasis pasirodė daug sunkenis nei numanyčiau.. Juk turiu atsirinkti daiktus, kurių man prireiks visą pusmetį! Nenorėčiau, kad pamatytumėte, kokią netvarką palikau išvykdamas į Prancūziją.. :) Tądien taipogi nuvykau į Senelio pagrabą, susitikau su daug tytuvėniškių ir taip pat Aukle.


Pamiegojęs vos dvi valandas, išvykau į Vilnių. Ten laukė skaudus atsisveikinimas su šeima. Skridau su LOT Polish Airlines. Lėktuvėlis buvo nekoks.. Beveik visą laiką jaučiau vibraciją aplink save. Lėktuve susipažinau su viena lietuve, kuri studijuoja Amerikoje. Buvo labai smagu paplepėti "emigrantų" temomis. Nusileidę Varšuvoje, kartu praleidome ~2val. laisvo laiko. Po to išvykau su tais pačiais LOT'ais į Paryžių. Galiu pasakyti, jog stiuardesės buvo labai nemalonios. Kai išėjau iš tuoleto, į mane žiūrėjo lyg į kokį beprotį..

Beskrisdamas į Paryžių, jaučiausi labai prastai. Išsiskyrimas su šeima, ilgalaikis nuovargis, nauji įspūdžiai, jaudulys dėl ateities - visa tai kartu susidėjo ir spaudė mano galvą. Vos atvykus mane pasitiko YFU savanoris Florent. Teko palaukti, kol atvyks kiti moksleiviai, tai yra: 3 merginos ir 1 vaikinas iš U.S.A ir 2 merginos iš Australijos. Jau anksčiau buvo atskridusi viena austrė ir viena australė. Taigi, atvykome į gražų viešbutuką, kur vos spėjome pasidėti daiktus ir turėjome "orientacijos Prancūzijoje" kursą. Išmokome teisingai bučiuotis prancūziškai(jei ką, skruostas į skruostą :)), sužinojome apie prancūziškos šeimos gyvenimą, mokėmės šiek tiek prancūziškai ir pan. Vėliau, nors ir pavargę nuo kelionių lėktuvu(amerikiečiai savo lėktuvo turėjo laukti net 9 valandas, o australės skrido 21val. į Paryžių), išėjome pasivaikščioti po Paryžių.. :)

(atleiskite už nuotraukos kokybę)

Nežinia, bet gal dėl nuovargio, įspūdžių pertekliaus, o gal dėl to, jog šiuos objektus matau antrą sykį, jaučiausi nelabai susižavėjęs tuo, ką matau. Kartu su mumis buvo ir keli mainų moksleiviai, kurie į Prancūziją atvyko pusmečiui. Sužinojau ir apie lietuvę moksleivę, kuri, nors ir nebuvo Paryžiuje, tačiau gyvena netoli


Visgi po to nuėjome į vieną prancūzišką "Creperie", kur galėjome pavalgyti blynelių ir prancūziškų patiekalų. Tačiau ten jaučiausi taip, kaip niekada nebuvau anksčiau jautęsis - taip norėjau miego, jog mano galva nevalingai krito žemyn, o aš pats pasirėmęs ranka galvą beveik miegojau..

Kitą dieną atsikėlęs pusryčiams paragavau croissan'ą. Anksčiau, berods, tikro croissan'o nebuvau ragavęs, bet šio skonis buvo toks nerealus, jog croissan'us įsimylėjau iš karto :) Vėliau kartu su kitais mainų moksleiviais turėjome dar vieną "orientation", kur sužinojome aiškias YFU mainų moksleivių taisykles. Išsiaiškinau, jog su šeima galbūt galėsiu susitikti tik po šv. Velykų, o apie keliones vienas pats galėsiu tik pasvajoti, jei šalia manęs nebus host-šeimos nario.. Tad mano išsvajotas susitikimas su L.G.R.L.V. ir G. greičiausiai nueis šuniui ant uodegos..

Popiet išvykome link Paryžiaus geležinkelio stoties "Gare de Lyon". Kaip pavadinimas sako, kai kurie išvykome Liono link. Važiavome žymiaisiais prancūziškaisiais TGV. Lione mus turėjo pasitikti vienos amerikietės host-šeima, bet įvyko nesusipratimas: jie išvyko iš Liono į Paryžių diena vėliau nei turėjo, todėl aš ir australė Judith vykome vieni traukiniu. Stotyje mus pasitiko viena YFU savanorė, kuri mums padėjo persėsti į traukinį, vykstantį St. Etienn'ą. Kelionės metu Judith'ai bandžiau padėti išsiversti kai kuriuos prancūziškus žodžius, kas man suteikė padrąsinimo, jog visgi šiek tiek je parle le francais.. :)

Gerai, šiam vakarui užteks. Man jau laikas į lovą(čia miegoti einu 22val., pakankamai anksti!), o kitąsyk pasistengsiu papasakoti apie savo šeimą, mokyklą ir įspūdžius Prancūzijoje ;)

Au revoir!