2013 m. gegužės 14 d., antradienis

Atviras laiškas-atsakymas Abiturientei


Gerb. Abituriente,

 

Šiandien per pamoką turėjau progą išgirsti Tavo laišką. Yra keletas dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti su Tavimi:

·         Visų pirma, reikia suvokti, jog gyvenime tik mes esame atsakingi už savo veiksmus. Tai reiškia, jog tu pati pasirenki mokytis daug, kad gerai išlaikytum egzaminus, o ne tėvai, ar mokytojai. Jeigu tu pati renkiesi – tai ko tada reikšti nepasitenkinimą dėl užduodamų namų darbų? Juk mokaisi dėl savęs, o ne dėl kitų. O jeigu mokaisi dėl kitų, tai sveika atvykusi į gyvenimą (ypač kai tau jau 18 metų ir tu pati gali spręsti dėl savo veiksmų), kurį turėsi nugyventi tu pati, o ne kiti. Kai tai suvoksi, tuomet ir krūvos namų darbų neatrodys taip baisiai J

·         Ar žinai, kodėl Leninas įvykdė 1917m. spalio revoliuciją, kodėl Hitleris sugebėjo ateiti į valdžią 1933m. ir kodėl abu įvedė totalitarinius režimus, atnešusius II-ąjį Pasaulinį karą, kartu su milijonais žuvusių nekaltų žmonių, Holokaustą, tremtis ir pan.? O todėl, jog jie sugebėjo įtikinti mokslo neragavusias žmonių galvas (kadangi mokslas tais laikais buvo sunkiai prieinamas didžiajai daliai visuomenės) savo teisybe. Jeigu žmonės būtų buvę protingi, ar manai, jog jie būtų leidę įsiviešpatauti naciams, bolševikams? Ne. Tai ir parodo, kodėl šiuolaikiniam žmogui yra reikalingas švietimas. Žinoma, galbūt gyvenime mums neprireiks nei funkcijų, nei tikimybių, galbūt po mokyklos baigimo apie II pasaulinį karą ir gyvenime nebediskutuosi, tačiau šie dalykai skatina MĄSTYMĄ, kuris ir neleidžia įsivyrauti visokiausioms blogybėms. Be to, mokykloje per pamokas mokomės pažinti aukštąją kultūrą, žinoti dalykus, kurių reikia išsilavinusiai asmenybei. Šios pastraipos pabaigai norėčiau pacituoti Mariaus Ivaškevičiaus pjesės, kurią, ko gero, ir Tu skaitei, personažo Pokšto mintį: „tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse. O rašto nepažinimas – tai ariamo jaučio suvalgymas“ (Apskritai, pati knyga kalba, kas atsitinka, kai žmogus nepažįsta mokslo, tad vertėtų ją perskaityti)

·         Sveikinu, Tu mokaisi jau 162 metus gyvuojančioje Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje, kuri, anot žurnalo „Veidas“ yra 11 ar 12 geriausia gimnazija Lietuvoje(nors, mano manymu, vertinant ne tik pagal egzaminų rezultatus, ji turėtų būti daug aukštesnėje vietoje). Regis, prieš ateidama mokytis čia turėjai žinoti, jog Janonyje reikės daug mokytis. Tie, kurie pasikakina[1] prastesniais rezultatais, gali rinktis atitinkamo lygio gimnazijas. Mūsų gimnazija jau daug metų ruošia ne vidutiniokus, bet aukštus rezultatus siekiančius moksleivius. Pati minėjai, jog mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Tad norėdama gerai išlaikyti egzaminus, turėsi daug daug mokytis. Taip, galbūt nuo to nukentės asmeniniai rezultatai, bet juk tu aukoji savo laiką dėl geros ateities, ar ne? Ar didelių pastangų neturėtų atpirkti ateityje gerai apmokamas darbas, materialinė gerovė? Paklausk bet kurio daug pasiekusio žmogaus ir jis atsakys, jog daug pasiekė ne švilpaudamas vėjais, o tik per savo prakaitą, sunkų darbą. Jei su tuo sutinki, tuomet problemų kaip ir nėraJ

·         Visiems pasitaiko sunkių akimirkų. Prisipažįstu, ir man būna, jog, atrodo, nebeištversi. Bet argi geriau tokiom akimirkom nebūtų geriau pasidaryti sau laisvą valandėlę, pasvajoti, skirti laiko apmąstymams, tądien neberuošti namų darbų ar pasiimti reabilitacinę dieną, kad pasiilsėtum ir ateitum į mokyklą žvali, pasiruošusi mokytis? O gal, iš kitos pusės, turėtum verčiau pasižiūrėti savo darbų grafiką? Šiandien dažnai moksleiviai skundžiasi kalnais namų darbų, kai tuo tarpu iki pat 2val. nakties sėdi prie Facebook‘o. Esu tikras, jeigu laiką teisingai susiplanuosi, tai spėsi ir paruošti namų darbus, ir pakankamai išsimiegoti, o kompiuteris baisiausiu atveju gali ir palaukti. Mes nei vienas nesame tobulas ir tobulybės niekada nepasieksime. Tačiau galime suvokti, jog mes esame nuostabūs ir unikalūs tokie, kokie esame. Kiekvienas žmogus turi savo pliusų ir minusų, todėl nei vienas nėra absoliučiai geras ar blogas.  Visko apglėbti taip pat nesugebėsime, būti geriausi visuose dalykuose tikrai negalėsime, todėl geriau išskirstyti prioritetus (ar žinojai, jog daugiausiai pasiekė tos kompanijos, kurios savo dėmesį sutelkė ties konkrečiu produktu ir rinka, o ne tos, kurios stengėsi apimti viską?).

·         Be to, jeigu visus 12 metų mokeisi tikrai sąžiningai ir stabiliai, neturėtum dėl nieko jaudintis – egzaminus tikrai gerai išlaikysi. Na, jei mokytis pradėjai tik 12 klasės pabaigoje, tuomet, ko neprivalgei, to neprilaižysi jau.

 

Nuoširdžiai tikiuosi, kad mano laiškas Tau padės pakeisti požiūrį į mokslus, egzaminus ar patį gyvenimą. Ir atsimink, kad tik tu pati esi atsakinga dėl savo pasirinkimų ir ateities.  Pabaigai pasidalinsiu Styvo Džobso žodžiais, kuriuos jis pasakė Stanfordo universiteto baigimo proga:

„Your time is limited. So don't waste it living someone else's life. Don't be trapped by dogma which is living with the results of other people's thinking. Don't let the noise of others opinions drown out your inner voice. And, most important, have the courage to follow your heart and your intuition. They somehow already know what you truly want to become. Everything else is secondary“.

 

Sėkmės.
P.s. siūlau pasiklausyti šitos dainos apie tai, kaip kartais būna nelengva (į video gali nekreipti dėmesio).
 


[1] Liet. Pasitenkina (iš K. Donelaičio „Metų“)

2 komentarai:

  1. Mielas, Laurynai.
    Savo laiške nenorėjau akcentuoti, kad mokytojai yra kalti dėl didelio krūvio, ką leidi dabar suprasti žmonėms, kurie neskaitė mano laiško. :)
    Puikiai suprantu, kad mokytojai tiesiog dirba savo darbą. Nei jiems labai lengva taikytis su naujomis ugdymo programomis, nei mums.
    Istorija tavo kontekste gal ir argumentuota, bet, nemanau, kad dabar verta ja pasitelkti. Juk kalbame ne kas buvo, o kas yra. :)
    Tuo labiau nesitikėjau, kad dėl šio laiško ims kažkas ir pasikeis. Tiesiog, manau, kadangi dabar jau gyvenama tokioje visuomenė, kur kiekvienas galime išreikšti savo nuomonę, kodėl negalėjau pasidalinti su mokytais, ką, manau, apie mokslą paskutinėje mokyklos klasėje. Visoje Lietuvoje, manau, mokslas yra apgailėtinas.
    Labai džiaugiuosi, kad mokausi Juliaus Janonio gimnazijoje ir puikiai žinojau, kas čia manęs laukia. Stengiuosi kaip galiu, bet perplėšti savęs į kelias dalis, kaip kiti nesugebu. Matyt nesu iš tų žmonių, kurie moka daryti viską teisingai.
    Taip pat, sulaukiau tikrai nemažai atsakymų iš mokytojų ir ne vienas pritaria mano nuomonei.
    Tu į mano laišką pažiūrėjai, kaip į norinčios pasiskųsti abiturientės rolę. Aš nesiskundžiau, tiesiog išsakiau savo objektyvia (na, bent jau taip manau) nuomonę. Kuriai turime kiekvienas savo nuomonę.
    Atsipalaiduoti aš tikrai moku ir sau skiriu tikrai ganėtinai daug laiko, bet mokykla turi mokyti mus ne teorijos (na, taip ji sudaro didelę dalį mūsų išprusimo), o gyvenimo, kaip ir minėjau savo laiške.
    Manau, kiekvienam būtų malonu, jei gavus blogą pažymi mokytojas prieitų ir paklaustų: kas nutiko? Kažko nesupranti? Gal galiu padėti išsiaiškinti?
    Manau, kiekvienam mokiniui, net maloniau būtų mokytis, jei mokytojas stengtųsi pažvelgti į tai kokios tavo galimybės ir jas plėsi ne prastais pažymiais, o savo dėmesiu ir noru padėti.
    Na, bet neįžeidžiant, tikriausiai tu to niekada nesuprasi, nes tau neteko gauti prasto pažymio. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Truputį sunku sugaudyti žodžius, bet manau kad įveiksit ;) http://youtu.be/Uq-FOOQ1TpE

    AtsakytiPanaikinti